- lsveikata.lt inf.
- Teksto dydis:
- Spausdinti
Net pranešdamas blogiausias orų prognozes sinoptikas, astrologas Naglis Šulija (46) nestokoja vaizdingų posakių ir subtilaus humoro.
- Kaip prasideda eilinė sinoptiko darbo diena?
- Nuo kavos puodelio. Po to šuo mane „išveda pasivaikščioti“. Užtrunkam nuo dvidešimties minučių iki valandos, priklauso nuo to, ar labai reikia skubėti. Tada ir prasideda mano pirmoji orų apžvalga. Nuo orų niekada neatitrūkstu. Pasižiūriu į dangų, prisimenu, kas buvo vakar ir daugmaž spėju, ko galima tikėtis toliau. Žinoma, nuvykęs į darbą žiūriu į orų žemėlapius, aiškinuosi tikslesnę situaciją.
- Ar šiemet žiema ilgai tęsis?
- Deja, bet nieko konkretaus pasakyti dar negaliu.Todėl, kad dar nėra patikimo sezoninio prognozavimo. Ši žiema kol kas nėra stipri. Ne visada, bet dažniausiai nestiprios žiemos trunka neilgai, pavasaris būna ankstyvas.
- Ar jūsų prognozės dažnai nepasitvirtina?
- Tai pakankamai reti atvejai. Kai dar dirbau Hidrometeorologijos tarnyboje, yra buvę, kad oras pasitaikė priešingas mano prognozei. Ačiū Dievui, yra sukaupta proto, praktikos ir jau nebeprisimenu, kada toks atvejis buvo. Orų prognozė labai priklauso nuo sinoptiko patirties.
- Ko gero pelnyti žiūrovų pasitikėjimą televizijoje yra svarbu, bet ne taip paprasta?
- Niekada šia tema nesusimąsčiau... Į televiziją ir atėjau tam, kad žmonėms paaiškinčiau, kas vyksta su tais orais. Mane buvo „užknisęs“ prognozių abstraktumas. „Rytoj Lietuvoje kai kur palis“. Tokia formuluotė yra labai patogi, kai kitą dieną vertini savo prognozę. Kažkur nulašėjo, kažkur palijo ir gerai. O ūkininkui tai nieko nesako. Aš vis mąsčiau, kad tas prognozes reikia labiau „sužmoginti“. Jeigu kai kur palis, tai reiškia, kad tas „kai kur“ yra, tarkim, pietiniame šalies pakraštyje. Kaip yra, taip reikia ir sakyti. Tai labai pasiteisina. Taigi, ir pasitikėjimą įgavau pamažu, kai žiūrovams smulkiai aiškinau, kas, kaip, kur ir kada.
- Globalinis atšilimas – vienas didžiausių šių laikų žmonijos sopulių. Kokie jo padariniai bus Lietuvai dar po kelių dešimčių metų?
- Jie jau yra. Ignalinoje yra olimpinė slidinėjimo bazė. Dabar ten jau niekas olimpiečių nebeauklėja dėl sutrumpėjusių žiemų. Seniau galėjome būti tikri, kad šiemet, kitąmet ir dar kitąmet žiema bus. O dabar negalim būti tuo tikri, žiema gali taip ir neateiti. Be to, prieš trisdešimt metų niekas nė nesusimąstė, kad kormoranai gali gyventi Lietuvoje. Dabar jų čia yra daug, taip pat dėl sutrumpėjusių žiemų. O kas bus ateityje, sunku pasakyti, gamta yra nenuspėjama.
- Ar toks pats šmaikštus esate ir išjungus televizijos kameras?
- Nežinau, reikėtų klausti artimųjų. Televizijoje grimas yra, o namuose jo nėra. Čia ir tiesiogine, ir perkeltine prasme. Man tiesiog nuobodu kalbėti abėcėlines tiesas. O jeigu nori, kad į tave atkreiptų dėmesį, nevaidink nieko, tiesiog būk savimi.
- Vaikystėje svajojote būti astronautu. Svajonė lyg ir nuklydo, bet nuo dangaus vis tiek toli neatsiplėšėte...
- (Juokiasi) Tokį norą turėjau, kai man buvo treji metai, tačiau jis jau praėjo. O „pabendrauti“ su kosmosu man yra įdomu. Šią egzotiką ar vadinkime marginalinį užsiėmimą atradau savaime. Tai nutiko vienoje virtuvėje geriant arbatą. Sovietmečiu visi kultūriniai protingų žmonių susitikimai ar pokalbiai vykdavo virtuvėje. Susipažinau su žmogumi, kuris tuo jau užsiiminėjo, jis man apie tai pasakojo. Tada mane tai sudomino.
– Kadi jau prakalbome apie virtuvę, ar pats gaminate ir sveikai maitinatės?
- Ne... Aš galiu gaminti, bet tą darau retai. O kalbant apie mitybą, jeigu žmogus iš prigimties yra tvirto, sveiko kūno sudėjimo, mityba ne labai ką keičia. Jeigu žmogus iš prigimties yra paliegęs, maitink jį kuo nori, jis vis tiek bus paliegęs. Aš vadovaujuosi taisykle, valgyk tai, ko tavo kūnas prašo.
- Tai gal sportuojate?
- Taip, man patinka. Šiame gyvenimo etape lengvai užsiimu lengvosios atletikos pratimais – kartais pabėgioju, pasitampau. Šiaip gyvenime esu išbandęs daug sporto šakų. Man visada kokia nors patikdavo. Buvo plaukimas, irklavimas, buriavimas, baseinas ir pan. Kiekvienu gyvenimo etapu reikia vis ko nors kito.
- Ką veikiate laisvalaikiu?
- Neturiu laisvalaikio. Didžioji dauguma žmonių kažkodėl skirsto laiką į laiką darbui ir laiką gyvenimui. Bet tai yra jų didžioji klaida. Iš tikrųjų sėdėdamas savo dulkinoje kontoroje turi pakelti akis ir pasakyti: „Štai čia yra mano gyvenimas, čia aš gyvenu“. Aš neturiu laisvalaikio, nes veikiu tai, kas man patinka. Man patinka tai, ką darau televizijoje, astrologijoje ir kitose srityse. Nėra taip, kad tik atlikęs kažkokią katorgą, aš einu gyventi.
- Dažnai profesijai atsidavę, aktyvūs žmonės sako, kad pritrūksta daugiau laiko šeimai... O jums?
- Tai ne apie mane. Kam tau šeima, jeigu negali jai skirti laiko? Šeima turi būti žmogaus organinė, natūrali gyvenimo dalis. Todėl tų visų žvaigždučių šeimynėlės ilgai kartu neužsibūna.
SUSIJĘ STRAIPSNIAI
-
Klaipėdoje nuvilnijo kalėdinių giesmių festivalis
Prieš Naujuosius metus uostamiestyje tęsiasi šventinių renginių maratonas. ...
-
Į gyvenimą žiūrėti kaip į dovaną
Kiekvieno menininko kelias yra unikalus, o kelionės pradžia dažnai tampa pagrindu, ant kurio statoma visa kūryba. Monikos Jagusinskytės kuriamas meninis pasaulis - tai subtili sintezė tarp tekstilės, kūno ir vaizdo, pasakojimas apie moterišką p...
-
M. Prymačenko: kai fantazijos pasaulis susitinka su realybe
Marija Prymačenko (1909–1997) – viena ryškiausių Ukrainos liaudies meno atstovių, kurios kūryba šiandien tapo ne tik ukrainietiškos kultūros simboliu, bet ir tautos atsparumo ženklu. Jos gyvenimo ir kūrybos istorija &nda...
-
Ant mirties slenksčio balansavęs Valentinas Masalskis: atsitiktinumų gyvenime nėra11
Panevėžyje žinomas Lietuvos aktorius ir režisierius Valentinas Masalskis, statydamas spektaklį Juozo Miltinio dramos teatre, netikėtai atsidūrė realaus ligonio vaidmenyje. Menininkas sutiko viešai pasidalinti istorija apie užslėptą sveikatos ...
-
Amerikoje gyvenanti menininkė: svajonėse ir sapnuose regiu save gimtinėje15
Dažnai tikime, kad Naujieji metai gali atnešti stebuklą, o štai JAV gyvenanti menininkė Jolanta Talaikienė sako, kad stebuklai esame mes patys. „Kiekvienas gimstame po savo žvaigžde, kiekvienas gimęs jau apdovanotas. Tačiau kaip tas...
-
Dialogas tarp magiškojo realizmo ir realizmo magijos
„Kas moka pasakoti, tas turi viską.“ Tarasas Prochaska ...
-
Parodoje – ekspresyvūs sielos atspindžiai11
Atvaizdo atvaizdas, arba kaip sugriauti nusistovėjusį portreto žanrą... Paroda, kuri nepaliks abejingų: vieni nesupras ar net piktinsis ekspozicija, kiti atras tai, kas nematoma ir atpažins sielos portretus. Vis dėlto, vieno sakinio per maža Galaunių ...
-
Gatvės menas – laikina puošmena ar nesuprastas paveldas?1
Kauną būtų galima pavadinti tikru gatvės meno miestu. Pastatų sienas ir kitas viešąsias erdves čia puošia ne viena įspūdinga neofreska, dažną praeivį priverčianti bent trumpam stabtelėti. Piešinių tiek daug, kad netgi siūlo...
-
99 proc. erdvės, 1 proc. šokio lygu 100 proc. tikroviškumo
Neseniai susimąsčiau: kur ir kaip baigiasi mūsų galaktika? Kas slypi už jos ribų? Ar už visatos ribų tęsiasi tiesiog beribė tuštuma, kurioje net aidas nuskęstų nepasiekiamoje tyloje? Apie tokius dalykus galvojau dar vaikystėje – dar...
-
Valstybės kontrolierius: sudėtinga užtikrinti UNESCO vertybių priežiūrą
Atlikus auditą paaiškėjo, kad Lietuvoje nesilaikoma kai kurių tarptautinių reikalavimų, siekiant apsaugoti UNESCO vertybes. Valstybės kontrolieriaus teigimu, komunikacijos trūkumas, neatliekamas poveikio paveldui vertinimas bei tikslių duomen...