Kelio pradžia

Būsimoji menininkė gimė ir visą gyvenimą praleido Bolotnios kaime, Kyjivo srityje. Jos kelias į meną prasidėjo nuo tragedijos – būdama septynerių, susirgo poliomielitu. Liga pasmerkė ją visą gyvenimą vaikščioti su ramentais ir kentėti nuolatinius skausmus. Tačiau būtent ši negalia, neleidusi jai dirbti įprastų ūkio darbų, atvėrė kelią į meną, kuris buvo nesvetimas jos šeimai.

Tėvas Oksentijus buvo stalius, močiutė užsiėmė velykinių kiaušinių marginimu, o motina Paraska buvo žinoma dėl savo siuvinėjimo įgūdžių. Būtent iš motinos Marija gavo pirmąsias menines pamokas ir išmoko siuvinėjimo meno.

Lemtingas posūkis įvyko, kai būdama septynerių Marija susirgo poliomielitu. Liga ne tik pasmerkė ją visą gyvenimą vaikščioti su ramentais, bet ir pakeitė jos gyvenimo trajektoriją, – negalėdama dirbti ūkio darbų, ji visą savo energiją skyrė kūrybai. Nors formalus išsilavinimas apsiribojo vos keturiomis klasėmis, jos meninis talentas atsiskleidė anksti – jau paauglystėje piešė gėles ant smėlio ir dekoravo namus.

1930-ieji tapo lūžio tašku Marijos gyvenime. Audimo meistrė iš Kyjivo Tetiana Flora pastebėjo jos talentą ir pakvietė į eksperimentines dirbtuves prie Kyjivo ukrainiečių meno muziejaus. Šis periodas sutapo su sovietų valdžios bandymu sujungti profesionalųjį meną su liaudies menu – buvo paskelbta, kad komunizmo sąlygomis visi žmonės yra menininkai. Paradoksas, tačiau tokia ideologinė nuostata atvėrė M. Prymačenko kelią į platesnį pripažinimą.

Labdaros fondo „Marijos Prymachenko šeimos kūrybos paveldas“, Lietuvos nacionalinio muziejaus nuotr.

Kūrybos laikotarpiai

M. Prymačenko kūrybos kelias nebuvo tolygus – jį žymėjo pakilimo ir nuosmukio periodai, glaudžiai susiję su istoriniais įvykiais. 1936 m. menininkės darbas „Gyvūnai iš pelkės“ buvo eksponuojamas Visos Ukrainos liaudies meno parodoje, o 1937 m. jos kūriniai demonstruoti Paryžiuje. Šį kūrybos pakilimą nutraukė Antrasis pasaulinis karas.

Karo metai pažymėti asmenine tragedija – jos mylimasis žuvo fronte, taip ir nepamatęs savo naujagimio sūnaus. Ši netektis kuriam laikui atėmė norą kurti. M. Prymačenko liko viena su mažamečiu sūnumi ir senais tėvais griūvančiame name, o pokariu jos kūryba neatitiko socialistinio realizmo kanonų.

Kad išgyventų, ji ėmėsi neįprastų darbų – siuvo vestuvines sukneles kaimo moterims savitu metodu: kirpo audinį be žirklių, tiesiog plėšydama jį rankomis. Tik ketvirtojo dešimtmečio pabaigoje moteris grįžo prie tapybos.

Ypač reikšmingas M. Prymačenko kūrybos etapas prasidėjo nuo 60-ojo gimtadienio, kai ji pradėjo rašyti dedikacijas savo paveikslų nugarinėse pusėse.

Jos paveiksluose realūs ir įsivaizduojami gyviai, augalai ir žmonės sugyvena vienoje erdvėje, sukurdami unikalų vaizduotės pasaulį.

1986 m. įvykusi Černobylio katastrofa, dėl kurios M. Prymačenko kaimas atsidūrė evakuacijos zonoje, tapo dar vienu išbandymu. Tačiau, užuot pasitraukusi, ji liko su sūnumi ir šį istorinį įvykį įamžino savo kūryboje.

Per savo ilgą gyvenimą M. Prymačenko tapo tikra Ukrainos kultūros legenda, sukūrė daugiau nei 650 darbų. „Vizionieriška menininkės kūryba yra tapusi legenda ir atpažįstamu ukrainietiškos kultūros simboliu, – sako Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus (LNDM) Vytauto Kasiulio dailės muziejaus direktorė, čia vykstančios M. Prymačenko kūrinių parodos kuratorė dr. Ilona Mažeikienė. – Savamokslė tautodailininkė yra viena mėgstamiausių šalies menininkių. Jos atvaizdas puošia šalies banknotus, o kūriniai – iliustruotas pasakų knygas, pašto ženklus, animacinius filmukus. Net šešiolika Ukrainos atminties institucijų saugo M. Prymačenko darbų kolekcijas, jos kūrybos parodos rengiamos visame pasaulyje.“

Labdaros fondo „Marijos Prymachenko šeimos kūrybos paveldas“, Lietuvos nacionalinio muziejaus nuotr.

Kaip pabrėžiama LNDM pranešime, nuo 2022 m. M. Prymačenko kūriniai, tapę karo niokojamos Ukrainos kultūros simboliais, jau eksponuoti Dresdeno, Kyjivo, Londono, Niujorko, Varšuvos, kitų miestų muziejuose ir galerijose. 2022 m. balandį M. Prymačenko kūrinys „Mano namai, mano tiesa“ (1989) paramos Ukrainai aukcione buvo parduotas už 110 tūkst. eurų. Paveikslo „Balandis išskleidė sparnus ir prašo taikos“ (1982) atvaizdai pasklido internete, plakatuose ir palaikymo žinutėse.

Unikalus braižas

M. Prymačenko kūryba išsiskiria ypatingu stiliumi, kuriame susipina keli svarbūs elementai. Jos darbai remiasi šimtmečių senumo liaudies kultūra ir Polesės regiono folkloru. Tačiau menininkė šiuos tradicinius elementus transformuoja į visiškai naują, originalią vizualinę kalbą. Jos paveiksluose realūs ir įsivaizduojami gyviai, augalai ir žmonės sugyvena vienoje erdvėje, sukurdami unikalų vaizduotės pasaulį.

Ypatingu primityvistės kūrinių bruožu vadinamas nepriekaištingas ritmo pojūtis. Jos darbuose nėra nieko statiško – net gėlių žiedlapiai, regis, juda. Kiekvienas paveikslo elementas tampa didesnio ansamblio dalimi, kuriame amžino judesio rate sukasi ornamentai. Šis dinamiškumas derinamas su ryškiomis, drąsiomis spalvomis, atspindinčiomis ukrainietiškos liaudies meno tradicijas ir suteikia darbams ypatingo gyvybingumo.

M. Prymačenko darbai skirstomi į kelis tipus: siužetinius (figūratyvinius), ženklinius, ritminius ir ornamentinius. Juose atsispindi ne tik tradicinės folkloro temos, bet ir XX a. istoriniai įvykiai. Moters reakcija į Černobylio katastrofą atsispindi paveiksle, kuriame karvė su specialiais batais ėda radiacijos užnuodytą žolę – tai stiprus socialinis komentaras, išreikštas per liaudies meno prizmę.

Saugomi: Ukrainos kultūros vertybe laikomi M. Prymačenko (nuotraukoje – su sūnumi Fediru) kūriniai dėl nepatvarios atlikimo technikos yra itin trapūs, tad turi būti restauruoti itin meistriškai ir atsakingai. / Labdaros fondo „Marijos Prymachenko šeimos kūrybos paveldas“, Lietuvos nacionalinio muziejaus nuotr.

Ypač įdomus M. Prymačenko kūrybos aspektas – reversai su dedikacijomis ir eiliuotais tekstais. Šie tekstai, dažnai parašyti liaudies tarme, be skyrybos ženklų, tampa integralia kūrinio dalimi ir suteikia papildomą dimensiją menui suvokti. Pavyzdžiui, viename darbe ji rašo: „Dovanoju tau Kyjive gėlių iš Polesės ir skaisčią saulę ir taikų dangų ir žemę su varpom ir žiedais“ (1982).

Galiausiai M. Prymačenko palikimas tapo kultūrinės rezistencijos simboliu – kai per prasidėjusią Rusijos plataus masto invaziją į Ukrainą buvo sudegintas Ivankivo muziejus, vietos gyventojai rizikavo gyvybe, kad išgelbėtų garsiosios tautietės darbus.

Išsaugojimo svarba

Rugsėjį iš Ukrainos į Lietuvą evakuota šimto M. Prymačenko kūrinių kolekcija, kuriai reikia skubaus restauratorių dėmesio.

„51 kūrinys buvo pasportuotas ir įrėmintas organiniu stiklu. 32 kūriniai – tik pasportuoti, pritvirtinti prie nekokybiško kartono pagrindo. Septyniolika ypač pažeistų kūrinių buvo perkloti įvairiu popieriumi. Jų autorinių dažų sluoksnis pakilęs nuo pagrindo, byrantis ar fragmentiškai nutrupėjęs, pakraščiuose gausu įplyšimų“, – pranešime spaudai cituojama LNDM Prano Gudyno restauravimo centro eksperto kvalifikacinės kategorijos meno kūrinių ant popieriaus restauratorė Eglė Piščikaitė.

Labdaros fondo „Marijos Prymachenko šeimos kūrybos paveldas“, Lietuvos nacionalinio muziejaus nuotr.

Restauravimo procesas yra sudėtingas ir reikalauja ypatingų įgūdžių. Pirmiausia atliekami išsamūs technologiniai tyrimai, naudojant FTIR spektrinę, rentgenofluorescencinę ir mikrocheminę analizę. Šie tyrimai padeda identifikuoti autorinių dažų rišamąją medžiagą ir naudotus pigmentus. Ypač sudėtinga restauruoti darbus, atliktus guašo technika, kuri itin nepatvari.

„Įvertinus M. Prymačenko kūrinių pažeidimų pobūdį ir itin nepatvarią kūrinių atlikimo techniką – tapybą guašu – galima prognozuoti, kad laukia sudėtingi, itin daug laiko, įtampos ir išlaidų reikalaujantys restauravimo procesai“, – sako LNDM Prano Gudyno restauravimo centro direktorė dr. Jūratė Senvaitienė.

LNDM ir labdaros fondas „Marijos Prymačenko šeimos kūrybos paveldas“ yra pasirašę sutartį dėl šiuo metu LNDM esančių kūrinių restauravimo, kurį paremti kviečiama ir visuomenė – pervesti pinigų į specialią Jono Karolio Chodkevičiaus paramos ir labdaros fondo sąskaitą.