Šios parodos negalima įsprausti į rėmus ar priskirti portreto žanro standartams, į kuriuos apeliuoja pavadinimas. Tai ekspresyvi, spalvinga paroda, kurioje daug emocinės kalbos ir jausminių patyrimų. Čia autorė nustebins netikėtų daiktų pasirinkimu ir ekspozicijos visuma. Ekspresyvių darbų kompozicijos tampa įžūliu ir provokuojančiu tapybos simboliu. Tai drąsi paroda, kurioje atsiskleidžia autoriaus figūratyvo ir portretų tyrinėjimas, intensyvi spalvų paletė ir gestiška tapybos maniera. Viskas kartu ir visko daug.

Pirmasis parodos įspūdis pasitinka neapibrėžtumu. Jo čia ir neturi būti. Kiekvienas savitas portretas pirmiausia kelia nuostabą. Sunku suvokti portreto esmę, tačiau visuma atskleidžia, kad tai ne charakterizuoti ar idealizuoti portretai – tai dvasinio pasaulio, sielos atspindžių gausa.

Portretai kalba apie žmogaus išgyvenimus ir patirtis, kurias jis nešiojasi savyje, stengiasi atrasti sprendimus ir lūkesčius, viltis ir apsisprendimus, tačiau kiekviename išgyvenimų etape ar situacijoje įgauna vis kitą atspalvį. Sprendimus ar poelgius įprasmina drąsūs, kartais ramūs potėpiai – tarsi nenykstantys sielos randai.

Portretai skirtingi, jų gausa pasižymi ne tik tapybos darbai, bet ir instaliacijos, ready-made koncepcijos taikymas, kai į meną integruojama įvairių daiktų, kurių visuma susijungia į bendrą ekspozicijos jauseną ir įgyvendintą parodos sumanymą. Viskas sukasi apie vieną nenutrūkstamą meno liniją. Neapibrėžtumas – kertinis parodos momentas.

Ribos ir santykiai tarp žiūrovo ir vaizduojamojo asmens tampa diskusijos klausimu, o ribų išplėtimas – pasirinkimu. Tapybos darbuose dažnai sunku pastebėti, kur baigiasi ir kur prasideda portretas. Kiek spalvų, atspalvių, tonų ir pustonių gali tilpti į vieną asmenį ir kur gali nuvesti jo galimybės, nuopuoliai ar pakilimai. Kartais šie meno kūriniai tampa neaiškūs ir paslaptingi – visai kaip mūsų gyvenimai, kuriuos sunku nuspėti ar suplanuoti.

Saros portretas II. / Organizatorių nuotr.

Parodos anotacijoje teigiama: autorei svarbi mintis, kad portretas gali būti ne tik konkretaus asmens, gyvos būtybės, bet net ir abstrakcijos. Šįsyk menininkė renkasi kurti ne tik asmenų, bet ir reiškinių ar idėjų portretus. Reiškinius, tokius kaip laikas ar mūsų sensoriniai santykiai, ji tarsi suasmenina, padaro atviresnius žmogiškai komunikacijai, dialogui.

Autorė skatina žiūrovą atkreipti dėmesį į būtį, pastebėti aplinką ir atrasti, kas esi, kokį tave mato kiti, kaip darbai ar objektai kalba už tave. Čia menininkė pateikia savo autoportretą, kuris iš tikrųjų yra dažų paletė. Taip įasmenintas daiktas tampa asmenybės dalimi, neatsiejamu skiriamuoju bruožu. Istoriniai daiktai, augalų lapai, papuošalai – viskas gali formuoti ir daryti įtaką mūsų įvaizdžiui. Viskas, kas mus supa, gali tapatintis su mumis ir tapti ne tik daiktais, bet mus kuriančiais ir asmenybę papildančiais reiškiniais. Vis dėlto šie kūriniai nėra tik autorės fantazija, tai darbai, glaudžiai sutapatinti su rašytiniais tekstais.

Tai drąsi paroda, kurioje atsiskleidžia autoriaus figūratyvo ir portretų tyrinėjimas, intensyvi spalvų paletė ir gestiška tapybos maniera. Viskas kartu ir visko daug.

Menininkė remiasi rašytojos Saros Poisson tekstais, kurie ne tik papildo, bet ir suteikia meno kūriniams kitą filosofinį ir idėjinį lygmenį. „Tas, kuris geba atspindėti aplinką, gali tapti bet kuo. Jeigu jis stebi, kaip grakščiai, tiesdama vieną leteną po kitos, prausiasi katė, jo autoportretas galėtų sutapti su katės atvaizdu“, – rašo S. Poisson. Naudodama šiuos tekstus I. Mika tarsi paskatina į meno instaliacijas žiūrėti paprasčiau, o žiūrovą ragina pirmiausia pamatyti supantį pasaulį, iš kurio patirčių formuojame tikrąjį savo požiūrį į būtį, laikinumą, amžinybę ir galiausiai susitapatiname su savo stebėjimo objektu. Per vaizdinį tampame gyvu pavyzdžiu, savo gyvenimo kūrėju, kurį ne tik supa, bet ir veikia aplinka.

Iš tekstų ištraukti sakiniai parodoje tampa kūnu. „Tai, kas įrėminta, vienu atveju – augalija, lapija, žaluma, žydėjimą žyminčios spalvos, kitu atveju – dilgėlės, yra nuoroda į vaizduojamojo asmens artumą nenuspėjamai gamtai.“ Todėl pirmuoju atveju parodoje esantis spintelėje įspraustas lapas tampa autoriniu sumanymu, antruoju – S. Poisson tekstų įkūnijimu į tikrovę. Taigi, jei gluminantys parodos pasirinkimai verčia jaustis taip, lyg nieko nesuprastum apie meną, galbūt žodžio galia padės įprasminti objektus, o atpažintos daiktų tapatybės leis geriau pažinti patį save. Pirmas žvilgsnis gali meluoti, o noras sakyti, kad šiuolaikinis menas yra nesuprantamas, šį kartą turi pralaimėti.

Autoportretas / Organizatorių nuotr.

I. Mikos požiūris į parodos koncepciją sutampa su šiuolaikine meno filosofija, vis dėlto kūryboje naudojama modernizmo stilistika. Skaidyti, ekspresyvūs portretai, spalvų priešprieša, laisvi gestai, abstraktyvios formos, – visa tai primena XX a. vyravusį meno stilių. Naujovės čia nėra daug. Klausimų kelia ir perskirta ekspozicija, šiuolaikinam ir moderniam menui ne itin tinkantis istorinis interjeras, tačiau pasirinkimo laisvė interpretuoti ir noras iš rėmų išlaisvinti portretus nugali visus neigiamus aspektus.

Jei gluminantys parodos pasirinkimai verčia jaustis taip, lyg nieko nesuprastum apie meną, galbūt žodžio galia padės įprasminti objektus, o atpažintos daiktų tapatybės leis geriau pažinti patį save.

Ekspozicijos pasirinkimą galima traktuoti ir kaip norą provokuoti. Parodos lankytojas gali labiau įsigilinti ir pažinti esminius meno procesus, ribas ir nepamiršti ironijos galimybės. Dažname darbe jaučiama ironija meta iššūkį tradicinei meno formai, nusistovėjusiai didingai meno sąvokai. Sulaužyti portretų rėmai dar kartą primena, kad menas gali būti ne tik fizinis kūrinys, bet ir idėja, kurios kontekstą įgalina žodis. Galiausiai, tai paroda, kuri per provokaciją, neapibrėžtumą ir alegoriją skatina pažiūrėti į save ir atrasti netikėtų sielos spalvų ir dvasios portretų.

Kas? I. Mikos tapybos ir objektų paroda „Portretas III“

Kur? Galaunių namuose-muziejuje.

Kada? Veikia iki gruodžio 29 d.