Vienas svarbiausių autoritetų – tėtis Alfonsas Keliuotis, kartu su broliu Juozu Keliuočiu leidęs žurnalą „Naujoji Romuva“. Aplinka, kurioje augo, kaip sako pati aktorė, suformavo jos asmenybę – smalsią, ieškančią prasmių, besirūpinančią identiteto ir tautinės savasties išsaugojimu.

Pokalbyje su „Kauno diena“ A. Keliuotyte pasidalijo mintimis apie tai, kiek paveldima ar įgyjama yra inteligencija, apie žmogui neįmenamas pasaulio paslaptis, literatūrą, technologijų įkaite tapusią visuomenę ir dar daugiau…

– Augote intelektualioje aplinkoje, jūsų tėtis buvo Rokiškio literatas, intelektualas. Ar daug šviesuolių lankydavosi jūsų namuose? Kaip tokia aplinka formavo jūsų asmenybę?

– Aplinka, be abejo, suformavo mano asmenybę. Kitaip ir negalėjo būti. Tėtis buvo ne tik literatas – prieš karą dirbo kartu su broliu „Naujojoje Romuvoje“, žurnalas, galima sakyti, buvo jų abiejų kūdikis. Net esu skaičiusi mintį, kad Keliuočių darbštumas tiesiog stebino. Kaip tėtis sakė, jie dirbo ir šeštadieniais, ir sekmadieniais, nebuvo nė vienos laisvos dienos – tik atostogos kartą per metus. Broliai palaikė artimą ryšį, mes dažnai svečiuodavomės Vilniuje, o dėdė dažnai atvažiuodavo pas mus. Buvo išlikę ir senosios kartos inteligentų, su kuriais tėtis ir dėdė bendraudavo: dailininkas A. Petrulis, Vildžiūnai, dažnai lankydavomės pas Juozą Miltinį ir jis pats kelis kartus svečiavosi pas mus. Žinoma, buvo ir daugiau, bet šiuos įsiminiau labiausiai.

Pokalbiai buvo tikrai įdomūs. Tėvas su broliu mėgdavo bendrauti prancūziškai, kad kiti nesuprastų (juokiasi). Buvo visokių linksmų istorijų... Jie mėgo humorą ir visada kurdavo istorijas. Jei ką nors aiškindavo, paprastai nepasakydavo. Visada sukurdavo kokią nors istoriją. Užtekdavo išeiti pasivaikščioti ir, žiūrėk, – grįžta su istorija. Dabar ir aš pati mėgstu kurti istorijas. Po pasivaikščiojimo grįžtu pati sau sukūrusi kokią nors istoriją. Vaikščiodama stebiu žmones, nuolat galvoju apie jų istorijas. Manau, tai paveldėta. Beje, tokia aplinka formavo ir visišką atsidavimą savo profesijai ar idėjai. Tai santykis su darbu, su tuo, ką darai, todėl negali tik paviršutiniškai, profesiškai į tai žvelgti. Aš negalvoju: „Kaip bus, taip bus.“ Viską apgalvoju ir siekiu maksimumo – darau tiek, kiek tik galiu tuo metu padaryti.

Edgaro Cickevičiaus nuotr.

– Jūsų giminėje gausu rašančių asmenų, pavyzdžiui, tėtis A. Keliuotis, dėdė J. Keliuotis. Galbūt kada nors ir jūs esate rašiusi: poeziją, grožinį veikalą ar kt.?

– Ne. Tėvas vieną kartą man yra sakęs, kad galėčiau rašyti, bet tikriausiai įvyko vidinis pasipriešinimas. Aplink buvo tiek daug rašančių, kad norėjau save atrasti kur nors kitur. Kartais pagalvoju, gal užrašyti savo galvoje sukurtas istorijas, bet nenoriu. Nenoriu rašyti vien dėl rašymo. Manau, žmogus turi daryti tik tai, ką nuoširdžiai nori.

– Interviu su jūsų seserimi skaičiau, kad tėtis itin rūpinosi taisyklingos lietuvių kalbos puoselėjimu net ir buityje, o išgirdęs žodį „fortkė“ – pasiusdavo. Kiek jums tai aktualu šiomis dienomis?

– Fortkė buvo, galima sakyti, nuodėmė (juokiasi). Tėčiui tai buvo labai svarbu. Net stovėdamas eilėje galėdavo mokyti kitus, kaip reikia kalbėti: „Lietuviškas žodis – bandelė, ne bulkutė.“ Manau, kad kalba yra identiteto dalis. Man skaudu girdėti, kai žmonės to nevertina ar net nesuvokia, kad lietuvių kalba yra jų dalis. Vadinamųjų kalbos šiukšlių mano kalboje nedaug. Kartais pavartoju, kad žodis nuskambėtų ekspresyviau ar linksmiau. Kalbos normų laužymas turi įtakos ir vaidinant, kuriant personažo charakterį. Tačiau fortkių, kaldrų mano žodyne tikrai nėra.

– Kaip manote, ar inteligencija, išprusimo siekis, smalsumas – labiau paveldimi, ar vis dėlto įgyjami dalykai?

– Žmogus visada turi mokytis. Aš nuo vaikystės esu smalsi. Smalsi ne ta paprastąja prasme – nestebiu kaimynų, nesidomiu, kas su kuo gyvena. Esu smalsi pasauliui, aplinkai, pačiai sau. Siekiu suvokti savo galimybes ir kas aš esu. Ne tai, kaip mane apibrėžia aplinkiniai, bet kas esu iš tiesų. Visada galvoju, kad žmogus yra daugiasluoksnis kaip rožės žiedas – susideda iš daugybės sluoksnių, žiedelių, prasmių. Apskritai manau, kad pasaulis yra didelė paslaptis, kurią, atrodo, jau užčiuopei ir beveik išsiaiškinai, bet... iš tikrųjų neišsiaiškinai.

Kartais pagalvoju, gal užrašyti savo galvoje sukurtas istorijas, bet nenoriu. Nenoriu rašyti vien dėl rašymo.

– Nesunku taip gyventi, kai visada visur ieškai prasmių?

– Manau, atvirkščiai – man įdomu gilintis. Gyvenimas – ne lygtis, kurią gali išspręsti, jis neapskaičiuojamas matematiškai. Kai dar mokiausi, vienas filosofijos studentas pareiškė dėstytojui galįs matematiškai įrodyti, kad Dievas yra. Labai gailiuosi, kad nepaklausiau, kaip galėtų tai padaryti. Intelektas yra nedidelė tavęs dalis. Dar yra jausmai, širdis... Dar yra siela – nebijau šito sakyti. Manau, kad visata yra daugiau nei matematika, neapčiuopiama. Ir tas materialusis pasaulis... Visada prisimenu, ką yra sakęs Waltas Whitmanas: „Žmogus nesudarytas vien tik iš batų ir kepurės.“ Negali žmogaus apibrėžti tik taip. Visada yra šis tas daugiau. Nuo vaikystės tai jaučiau. Dabar kartais jaučiu intensyviau, kartais šiuos apmąstymus pasinėrusi į reikalus apleidžiu. Manau, neįmanoma visiškai paaiškinti nei savęs, nei ko nors kito.

– Viename interviu esate sakiusi: „Jeigu turėčiau tikrai labai daug pinigų, tai studijuočiau ir studijuočiau.“ Įdomu, ką studijuotumėte?

– Pirmiausia, ko gero, astronomiją, o paskui – ir botaniką. Galėčiau žiūrėti ir žiūrėti į žvaigždes... Vieną kartą išėjau pasivaikščioti ir pagalvojau: aš matau žvaigždes, o jų atžvilgiu, skaičiuojant šviesmečiais, manęs jau nebėra. Ir štai šią keistą pasaulio sandarą norėčiau pažinti, pajusti. Visata yra begalinė, niekas nesibaigia vien mūsų planeta. Kaip ir pats mokymasis – niekada negali pasakyti: „Štai, aš jau viską žinau. Žinau tiesą.“ Tiesa yra nuolat besikeičiantis dalykas. Kas tiesa buvo viduramžiais, dabar pakitę. Anksčiau apie kompiuterius žmonės nė pagalvoti negalėjo, o dabar tai kasdienybė. Netgi varginanti kasdienybė. Taigi šie neapčiuopiami dalykai visada skatina galvoti, gilintis, eiti, daryti, bandyti. Galimybės daugeliu aspektų dabar yra neribotos. Svarbu, kaip žmogus sugeba jomis pasinaudoti.

– Kai augote, humanitariniai mokslai buvo itin svarbūs. Šiandien vyrauja kita tendencija – klesti tikslieji mokslai, jauni žmonės renkasi pelningesnes profesijas, o vertybės, galima sakyti, menksta. Koks jūsų požiūris į tai? Ką prarandame kaip visuomenė, kai per mažai dėmesio skiriame humanitariniams mokslams?

– Esu skaičiusi mintį, kuri artima mano nuomonei: „Kai visuomenėje pradeda vyrauti tikslieji mokslai, žengiame vienu laipteliu žemyn. Kai klesti menai, kultūra – kylame aukštyn.“ Viena vertus, toks pasirinkimas suprantamas. Žmonės nori užsidirbti, patogiai ir kokybiškai gyventi. Kita vertus, manau, kad tokiu atveju užkertamas kelias kitiems dalykams – kūrybiškumui, spontaniškumui. Tada kenčia siela. Gyveni čia ir dabar, galvoji apie tai, kas yra gražu, patogu... Tačiau gyvenimas negali visada būti patogus. Jis duotas ne tam, kad tik patogiai ir gerai gyventum. Manau, kad kiekvienas žmogus gyvenime turi atrasti savo kelią. Dabar dažnai pasirinkimus lemia aplinkiniai, nenoras nuo jų atsilikti, finansinio patogumo siekis. Eidamas tuo pačiu keliu žmogus praranda savo identitetą. Ir visiškai nesvarbu, kas tu iš tiesų esi, ką veiki. Svarbiausia, kad tai būtų tavo.

Edgaro Cickevičiaus nuotr.

– Kaip dažnai lankotės meno renginiuose, parodose? Kokia meno forma, be teatro, jums artimiausia?

– Lankausi, kai tik yra galimybė. Labai mėgstu muzikos koncertus, į juos einu dažnai. Bent kartą ar du per mėnesį. Stengiuosi nepraleisti šių galimybių, nes muzika man labai svarbi, tai didelė mano gyvenimo dalis. Kaip ir apskritai visos kitos meno formos... Net jei pamatai ar išgirsti ką nors, kas nėra artima, atrandi šį tą naujo. Be to, laisvalaikiu mėgstu vaikščioti, keliauti ir, be abejo, skaityti knygas.

– Ar dažnai apsilankote teatre kaip žiūrovė?

– Prisipažinsiu, nesu dažna teatro lankytoja. Nesakau, kad man neįdomu. Įdomu pažiūrėti, ką nuveikė kolegos, ar viskas yra taip, kaip skaičiau žiūrovų ar kritikų atsiliepimuose. Kartais nutinka taip, kad iškeliamas vieno aktoriaus darbas, o kiti lieka nepastebėti. Kartą viena pažįstama rašė straipsnį ir paprašė pažiūrėti „Kreditorius“, vaizdo spektaklį. Visi gyrė Valentino Masalskio ir Jūratės Onaitytės darbą, kuris buvo atliktas gerai, organiški vaidmenys, bet Roberto Vaidoto vaidmuo, kuris sukurtas ne tik remiantis autoriaus organika, bet pirmiausia pačiu autoriumi, taip ir liko nepastebėtas. To nebuvo matyti nei spaudoje, nei atsiliepimuose... Apie jį niekas nekalbėjo. Mane labai dažnai liūdina toks aktoriaus darbo neįvertinimas. Visa tai vėlgi susiję su kitų nuomonės vaikymusi – tiesa laikome tai, ką pasako kiti, o patys nebesigiliname. Jei tik galiu, visada pasakau kolegai, kad darbą atliko gerai.

Vieną kartą išėjau pasivaikščioti ir pagalvojau – aš matau žvaigždes, o jų atžvilgiu, skaičiuojant šviesmečiais, manęs jau nebėra.

– Ką laisvalaikiu skaitote? Gal laukiate kokių nors leidyklų naujovių?

– Skaitau nuolat. Galima sakyti, aš net gimiau bibliotekoje. Mūsų namuose buvo ne šimtai, bet tūkstančiai knygų, todėl skaitymas jau yra tapęs įpročiu. Dabar mano namuose knygos taip pat visur – lentynose, po lova, ant lovos (juokiasi). Kartais netgi pavargstu nuo skaitymo ir sąmoningai padarau pertrauką. Skaitau įvairią literatūrą, beveik viską. Net ir bestselerius, bet jie dažnai nuvilia. Anksčiau knygas skaitydavau iki galo, bet dabar, jei skaitydama jaučiu, kad tai ne man, leidžiu sau toliau nebeskaityti. Klasika iš esmės perskaityta beveik visa, kai kas ir ne po kartą. Iš dabartinių autorių mane labai sudomino Olga Tokarczuk, kurios knygas skaičiau su malonumu.

– Šiomis dienomis dėl greito gyvenimo tempo žmonės vis dažniau renkasi garso knygas. Kaip manote, ši galimybė suteikia daugiau vertės ar atvirkščiai? Ar pati esate klausiusi garsinių knygų?

– Tikrai esu, bet niekada prie jų neįprasiu... Man patinka rankose laikyti knygą. O dėl pačių garso knygų, labai svarbu, kokio pobūdžio yra knyga. Jei žmogus gamina vakarienę ir klausosi meilės romano, kodėl gi ne. Man svarbiausia, kad knyga žadintų vaizduotę. Kai pažadinama vaizduotė, nieko kito veikti nepavyksta. Nebent reikia tik pasisemti tam tikros informacijos. Garso knyga gali būti puiki išeitis, jeigu jaunuoliui iš privalomosios literatūros sąrašo reikia perskaityti knygą, kuri jam visiškai neįdomi, tačiau daugumos knygų tokiu būdu skaityti neįmanoma. Kaip sakė Williamas Shakespeare’as: „Daug girdėjau, mažai išgirdau.“ Manau, šiuo atveju yra būtent taip.

Žmonės tiesiog prisitaiko prie savo gyvenimo tempo. Tai dar viena gyvenimo įdomybių – kiekvienas yra skirtingas ir randa savo būdą skaityti. Vis dėlto gera knyga, kurią skaitai skirdamas tam visą dėmesį, plečia suvokimą, keičia požiūrį į gyvenimą, tampa tavo pašnekovu. Tai tarsi bendravimas, kurio metu gali atrasti naujų gyvenimo spalvų.

– Pasikalbėkime ir apie šiomis dienomis itin aktualų dirbtinį intelektą. Scenos menai dabar bene vieninteliai, kurie nuo to apsaugoti. Koks jūsų santykis su dirbtiniu intelektu?

– Papasakosiu vieną įdomų nutikimą. Pažįstama ruošėsi išleisti savo knygą ir atsiuntė viršelį, norėdama išgirsti mano nuomonę. Pamačiusi, ką man atsiuntė, buvau sukrėsta. Pagalvojau: „Kas čia per nesąmonė?“ Pasirodo, viršelis buvo sukurtas dirbtinio intelekto. Kai robotai palengvina mūsų buitį ir kasdienybę, viskas gerai, bet dirbtinis intelektas – ne kūrėjas. Jis gali tik padaryti tai, kas liepta. Aš labai dažnai žiūriu į dangų. Tai, ką pamatau, visada yra netikėtumas. Danguje nėra linijinio mąstymo ir tvarkos. Negalima pastumti nei Saulės, nei Mėnulio, nei formuoti debesų ar žvaigždžių. Dirbtinis intelektas gali braižyti linijas ir panašiai, bet jis ir liks tam tikro lygio. Niekada nepadarys to, koks yra, pavyzdžiui, dangaus sukurtas piešinys. Manau, žmonės, pasikliaudami dirbtiniu intelektu, save skriaudžia. Gal kada nors mes tai suprasime. Viskas mūsų rankose, kaip mes juo pasinaudosime.

Dažnai susimąstau apie ankstesnius laikus, kai nebuvo išmaniųjų technologijų, automobilių, ir kaip žmonės viską suspėdavo. Dabar mes skraidome lėktuvais, važinėjame automobiliais ir pan., o laiko turime vis mažiau ir mažiau. Tai didžiausias paradoksas. Atrodo, turime viską, kad galėtume palengvinti savo buitį ir sutaupyti laiko, bet jo vis trūksta. Pradedu nebesuprasti, kur tas mūsų laikas, kur mes jį iššvaistome. Vadinasi, daiktai, kurie turi taupyti laiką, iš mūsų jį atima. Turint tokių galimybių, atrodo, įmanoma viskas, o iš tikrųjų tapome technologijų įkaitais. Vaikystėje turėjau žaislą, kurį buvo galima stipriai sukti. O dabar žmonės sukasi, sukasi, sukasi... Dabar ramybė ir tyla yra didelė prabanga. Net miške retai pavyksta pailsėti nuo automobilių ūžesio.