Pakeitė rungtis

Dakaro ralis jau 47-ąjį kartą bus žymimas kalendoriuje – jis vyks nuo sausio 3-iosios iki 17 d. Šeštus metus paeiliui Saudo Arabijos teritorija nusidrieksiančias lenktynes sudarys dvylika etapų.

Ralis prasidės Bišos mieste, kirs Rub al Chalio dykumą ir finišuos Šaiba mieste šalies rytuose. Paskutiniai etapai vyks bene tuščiausioje planetos vietovėje – pavojingajame „Empty Quarter“.

2025-ųjų Dakaro ralyje startuos gausus Lietuvos ekipažų būrys. Prestižiškiausioje rungtyje – automobilių klasėje T1+ rekordines aukštumas šturmuos Benediktas Vanagas. 47-erių vilnietis pernai užėmė geriausią istorijoje lietuviams vietą – aštuntąją, o viename etapų kopė ant podiumo – užfiksuotas trečias rezultatas tarp visų dalyvių. Tokį pat pasiekimą etape nukalęs, bet dėl gedimo finišo nepasiekęs Vaidotas Žala šįkart mėgins jėgas sunkvežimių klasėje.

Užtat automobilių rungtyje debiutuos Rokas Baciuška, praėjusiose Dakaro lenktynėse „Challenger“ įskaitoje finišavęs trečias. Jam konkurenciją sudarys Vladas Jurkevičius (su šturmanu Aisvydu Paliukėnu).

Lietuvių rekordas

Bagių klasėje vėl startuos Gintas Petrus (su Dariumi Leskausku), o gausiausia lietuvių bus motociklų kategorijoje. Joje varžysis Arūnas Gelažninkas, atstovausiantis gamyklinei Kinijos komandai, Modestas Siliūnas, Gediminas Šatkus, Mykolas Paulavičius ir Nerimantas Jucius.

Be to, mūsų šalies atstovas Albertas Veliamovičius „Challenger“ įskaitoje atliks šturmano vaidmenį Saudo Arabijos komandoje.

Dvylika startinių numerių, skirtų Lietuvos atstovams, yra absoliutus visų laikų rekordas. Iki šiol mūsų šalis Dakare yra turėjusi daugiausia dešimt numerių.

Dakaro ralio lenktynėse nestartuos pernai jame dalyvavę Emilija Gelažninkienė, Laisvydas Kancius, Vaidotas Paškevičius ir Antanas Kanopkinas.

Mūsiškiai: didžiausios viltis siejamos su B. Vanagu, praėjusį sezoną užėmusiu rekordinę aštuntąją poziciją. / „Pitline“ nuotr.

Prasidėjo nuo nelaimės

Lietuviai gali papasakoti ne vieną intriguojančią istoriją iš savo startų Dakare. Tačiau, žvelgiant į visą Mirtininkų maratono metraštį, nuo linksmų ir liūdnų nuotykių gausos raibsta akyse.

Dakaro istorija – įspūdinga žmogaus ištvermės ir technologinių naujovių kova su gamtos stichijomis, iššūkiais ir pavojais.

Daug ką sako jau vien ralio kilmės istorija. Dykumų lenktynių idėja prasidėjo nuo vienos dramatiškiausių išgyvenimo akistatų automobilių sporto istorijoje. 1977 m. prancūzų motociklininkas Thierry Sabine’as dalyvavo niekuo pernelyg neypatingame Abidžano–Nicos ralyje. Vienoje ypač sudėtingoje trasos atkarpoje jis pasiklydo Libijos dykumoje. Visiškai be maisto ir vandens, kentėdamas nuo svilinančios saulės dieną ir žvarbaus šalčio naktį, T. Sabine’as kelias dienas klajojo dykumoje.

Kai sportininkas jau buvo beveik praradęs viltį išgyventi, jį per stebuklą aptiko ir išgelbėjo paieškos komanda.

1986 m. dėl netikėtai kilusios smėlio audros nukrito sraigtasparnis, skraidinęs lenktynių vadovą ir keturis jo pakeleivius.

Nuo likimo nepabėgo

Užuot išsigandęs Afrikos smėlynų ir visiems laikams jų išsižadėjęs, prancūzas namo grįžo visiškai pakerėtas dykumos grožio ir jos iššūkių. Taip jo galvoje gimė idėja surengti ekstremalų ralį per Sacharą. 1979 m. buvo surengtas pirmasis Paryžiaus–Dakaro ralis.

Tiesa, tragiška lemtis, kurios T. Sabine’as išvengė 1977-aisiais, jį pasivijo beveik po dešimtmečio. 1986 m. Malyje dėl netikėtai kilusios smėlio audros nukrito sraigtasparnis, skraidinęs lenktynių vadovą ir keturis jo pakeleivius. Drauge su 36-erių prancūzu žuvo kartu skridęs žinomas dainininkas Danielis Balaivone, du televizijos RTL inžinieriai ir pilotas.

Ši netektis stipriai atsiliepė Dakaro ralio pažangai, bet galiausiai T. Sabine’o idėjas pratęsė jo įpėdiniai, o jo sugalvotas sunkiausių automobilių sporto lenktynių šūkis liks amžiams: „Sunkus iššūkis tiems, kurie išdrįsta. Nepasiekiama svajonė tiems, kurie lieka namuose.“

Pavyzdys: ispanas Isidre’as Esteve’as nevaldo kojų, bet jau 20 metų skrodžia Dakaro trasas. / „Repsol“ komandos nuotr.

Garsenybės drama

Skustuvo ašmenimis vaikščiojo ne vienas Dakaro paklydėlis. Bene garsiausiu tokiu nelaimėliu tapo legendinės Didžiosios Britanijos ministrės pirmininkės Margaret Thatcher sūnus Markas. 1982 m. per Dakaro ralį jo „Peugeot 504“ sugedo Sacharos dykumos gilumoje.

Ekipažas, kuriame dar buvo M. Thatcherio šturmanas ir mechanikas, liko visiškai izoliuotas nuo išorinio pasaulio. Jų paieškai buvo pasitelkta karinių pajėgų ir sraigtasparnių, o viso pasaulio žiniasklaida kasdien pasakojo apie šią išgyvenimo dramą. Galiausiai po šešių dienų jie buvo rasti 50 km nuo trasos, be vandens, visiškai išsekę, bet gyvi.

Panaši istorija nutiko ir dvejais metais vėliau, kai viena ralio komandų patyrė avariją atokioje Sacharos dykumos vietoje. Be radijo ryšio ir toli nuo pagalbos punktų, lenktynininkai galėjo tikėtis tik stebuklo. Po kelių nerimo dienų juos aptiko klajoklių su kupranugariais karavanas. Klajokliai ne tik pasidalijo maistu ir vandeniu, bet ir padėjo sutaisyti transporto priemonę. Tai buvo neįtikėtina gelbėjimo istorija, kurioje šiuolaikinės technologijos nusileido tradicinei klajoklių išminčiai.

Dykuma: britų premjerės M. Thatcher sūnaus Marko gelbėjimo operacija buvo prikausčiusi viso pasaulio žiniasklaidos dėmesį. / „Scanpix“ nuotr.

Pavyzdys sveikiesiems

Įkvepiančių istorijų Dakare nutinka ir šiais laikais. Ispanijos motociklininkas Isidre’as Esteve’as buvo kylanti Dakaro ralio žvaigždė, kai 2007 m. nutiko šiurpus incidentas. Siaubingos avarijos per lenktynes Ispanijoje metu jam buvo sutraiškytas stuburas ir atrodė, kad jo karjera baigėsi.

Vis dėlto I. Esteve’as neprarado kovotojo dvasios. Po daugelį mėnesių trukusios reabilitacijos jis liko sėdėti neįgaliojo vežimėlyje. Atkaklus ispanas persėdo nuo motociklo balno į lenktynių automobilį. Specialiai jam buvo sukurta sėdynė su apkrovos stuburui mažinimo technologija, padedanti ištverti sudėtingas ir ilgas ralio trasas. Jau 2009 m. jis triumfuodamas sugrįžo į Dakaro lenktynes.

Neįtikėtina I. Esteve’o valia ir ištvermė įkvėpė tūkstančius automobilių sporto gerbėjų. Būdamas 52-ejų, šiemet jis atšventė 20-ąjį savo startą Dakaro ralyje, įrodydamas, kad net ir didžiausios gyvenimo bėdos gali būti įveiktos, jei nenuleidžiame rankų.

Vienas tokių – buvęs kalnų slidininkas Albertas Llovera iš Andoros. 1984 m., sulaukęs vos septyniolikos, jis tapo jauniausiu žiemos olimpiados dalyviu, o praėjus metams išgyveno nelaimingą atsitikimą, po kurio nebevaldė kojų. Nepaisant to, A. Llovera pakeitė sporto šaką ir tapo nuolatiniu pasaulio ralio čempionato WRC dalyviu. 2014 m. jis debiutavo Dakaro ralyje valdydamas technologiškai jam pritaikytą sunkvežimį ir kaip lygus su lygiais grūmėsi su profesionaliais lenktynininkais.

Prancūzijos valdžiai teko įsikišti ir į kitą situaciją, kai 1999 m. du ralio dalyvius prancūzus pagrobė ginkluoti Malio sukilėliai.

Laisvino įkaitus

Būta Dakaro ralio istorijoje ir niūrių įrašų. Vienas tokių įvykių – 2007 m. pabaigoje, kai Mauritanijoje islamistų teroristai nužudė keturis prancūzų turistus.

Per šią Afrikos šalį turėjo driektis ir lenktynių trasa, tad Prancūzijos Vyriausybė saugumo sumetimais paragino išvis nepradėti sausio pradžioje suplanuoto 2008 m. ralio. Tuomet jis pirmą kartą istorijoje buvo atšauktas. Šis incidentas perpildė organizatorių kantrybės taurę ir nuo 2009 m. Dakaro ralis iš Afrikos buvo perkeltas į Pietų Ameriką, o po dešimtmečio pradėtas organizuoti jau Saudo Arabijoje.

Prancūzijos valdžiai teko įsikišti ir į situaciją, kai 1999 m. du ralio dalyvius prancūzus pagrobė ginkluoti Malio sukilėliai. Jie buvo laikomi įkalinti kelias dienas, bet galiausiai Prancūzijos valdžia ir vietos pareigūnai susitarė su sukilėliais dėl įkaitų išlaisvinimo. Nuo to laiko Dakaro organizatoriai pradėjo bendradarbiauti su tarptautinėmis žvalgybos agentūromis, kad apsaugotų ralio trasas.

Likimas: Dakaro lenktynių tėvas T. Sabine’as užfiksuotas likus savaitei iki žūties aviakatastrofoje. / „Scanpix“ nuotr.

Nesnaudė ir plėšikai

Tiesa, jau po metų, 2000-ųjų pradžioje, kelios komandos buvo priverstos pasitraukti iš ralio po ginkluotų apiplėšimų Mauritanijoje.

Nusikaltėlių gaujos puldinėjo lenktynininkus, technines komandas ir žurnalistus, atimdami vertingą įrangą ir transporto priemones. Siekiant užkirsti kelią tokiems incidentams, buvo paskirti kariniai konvojai.

Gerokai anksčiau, 1991 m., ginkluota vietos gauja Nigerio dykumoje užpuolė kelis automobilius. Dalyviai buvo priversti palikti automobilius ir bėgti pėsčiomis. Aukų išvengta, tačiau incidentas parodė ralio dalyvių pažeidžiamumą atokiose vietovėse.

2004 m. buvo sužlugdytas teroristų planas susprogdinti Dakaro trasos dalis. Tai paskatino stiprinti saugumo priemones, įskaitant maršrutų keitimą, karinių pajėgų dislokavimą, stebėjimo sistemas ir sekimą palydovais.