– Kodėl Europos komisija tokių nurodymų ėmėsi būtent dabar?

– Na, matyt, reikia paaiškinti besikeičiančią pačios ES poziciją. Tik priminkime klausytojams, kad ES priėmė jau 11-ą sankcijų paketą per 18 mėnesių. Ir kiekvienas sankcijų paketas buvo anksčiau esamos tvarkos ar ribojimų didinimas Rusijos ekonomikai eksporto ir importo prasmėmis. Todėl aš manau, kad tai yra logiškas žingsnis. Deja, reikia pripažinti, taip, vėluojame su sprendimais. Dar vis nesuprantame, kokį vaidmenį vaidina Rusijos ekonomika finansuojant karą prieš Ukrainą. Bet, galų gale, man atrodo, mes atėjome ten, kur turėjome būti daug anksčiau.

– Na, neleisti rusams, įvažiuojantiems į ES, turėti su savimi tokių, sakyčiau, mažareikšmių daiktų, kaip skutimosi peiliukai, šampūnas ir t. t. Kam šito prireikė?

– Čia kyla klausimas dėl šitų dalykų. Aš manau, kad pasinaudojus sveiko proto taisykle, tie draudimai bus nuimti. Čia būtų tikrai nelogiška, nebent jų kiekis yra sunkiai paaiškinamas, tenkantis vienam asmeniui. Bet aš manau, tokių atvejų tikrai nebus daug. Tiems vadinamiems asmens naudojimo daiktams netaikoma griežto įvežimo taisyklė, iš esmės apsistota ties privačiais ir komerciniais tikslais naudojamais privačiais automobiliais, kurie registruoti Rusijos federacijoje. Šitai yra pagrindinė šito išaiškinimo esmė.

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

– O kaip tada yra dėl išmaniųjų telefonų? Nes buvo sakoma, kad nebus galima atsivežti fotoaparatų, kompiuterių, išmaniųjų telefonų. Na, kelionę be išmanaus telefono sunku įsivaizduoti. Galbūt tai reiškia, kad bendrija tiesiog siekia atsikratyti rusais kaip keliautojais ir gal dar daugiau – pavyzdžiui, dėl saugumo, šnipinėjimo.

– Žinote, aš manau, kad, galų gale, išaiškinimas pateiks tokį praktinį rezultatą, kad nebus naudojami tokie apribojimai, nes, reikia pripažinti, kad telefonai tapo jau mūsų tapatybės dalimi, sunku jų atsisakyti, be jų praktiškai neįmanoma normaliai gyventi. Manau, kad jų įvežimas bus leistas, bet reikia turėt omenyje – taip, Rusijos piliečiams sudaromos papildomos kliūtys patekti į ES erdvę. Ir aš matau tai galbūt ir kaip logišką žingsnį didinant spaudimą sankcijomis tiek valstybei, tiek visuomenei.

– Gerai, tada pakalbėkime apie tuos pačius automobilius, kurie, sakoma, kad bus konfiskuojami, kas jau vyksta ir Vokietijoje. Klausimas – kas tada toliau bus su tais automobiliais? Ar tokius automobilius bus privaloma padaryti kiekvienoje šalyje, tame tarpe ir Lietuvoje, ar rusai galės juos kaip nors susigrąžinti į Rusijos teritoriją?

– Čia klausimas yra ganėtinai teisiškas. Manau, kad galutinio išaiškinimo reikia dar sulaukti, nes tokių konfiskacijų gali būti. Nes, aš turiu paminėti, šis išaiškinimas yra kaip teisės aktas – jį traktuoti skirtingai nuo išaiškinimo esmės negalima. Kitaip tariant, jis yra privalomas visoms valstybėms narėms. Ir jo įgyvendinimas yra neišvengiamas. Ir tokių konfiskacijos aktų gali būti. Ar automobiliai bus sulaikomi kuriam laikui ir po to atiduodami, tarkime, pasibaigus karui, Rusijai sumokėjus deramas kompensacijas Ukrainai ir panašiai – negaliu šito pasakyti. Dabar reikalai, susiję su Lietuva, matyt, bus kiek sudėtingesni, nes, aš manau, kad tranzito leidimas ar tranzitas į Karaliaučių ir atgal yra išimtis ir šia prasme, matyt, Rusijos piliečiai turės vis dėlto teisę keliauti ten ir atgal. Išskyrus tuos atvejus, jeigu tai yra kelionės vien tiktai į Lietuvos Respubliką. Ir čia mums reikės tikrai pasistengti įgyvendinti teisės aktą pilnai.

Todėl jeigu būtų galima atsisakyti, geriau būtų atsisakyti šito tranzito karo sąlygomis.

– Bet kai jūs kalbate apie išimtis, tas, kurios yra numatytos, ar nenutiks taip, kaip su sankcijomis, ką mes matome ir šiandieną, kai jos yra tiesiog sėkmingai apeinamos ir net yra įmonės, kurios padeda teisiškai apeiti sankcijas?

– Labai teisingas požiūris. Aš laikausi tos nuomonės, kad Lietuvai primestas tas rusiškų prekių tranzitas yra mums neparankus ir ganėtinai klastingas dalykas. Esant šiai tvarkai tikrai atsiranda daugybė įvairių landų, tame tarpe ir galimybės įvairioms provokacijoms. Mums tai, žinoma, labai nenaudinga. Įgyvendinti pilnai šitą išimtį sunku, matome įvairias kliūtis. Ir, tiesą sakant, tai yra ne vienos Lietuvos institucijos darbo reikalas – kaip suvaldyti situaciją, kaip kontroliuoti. Todėl jeigu būtų galima atsisakyti, geriau būtų atsisakyti šito tranzito karo sąlygomis. O kitu atveju mes tikrai esame priversti savotiškai rizikuoti.