Gyvename nuostabioje, Marijos vardu vadinamoje, žalia gamtos skara apsigaubusioje ir žydrais ežerų bei upių kaspinais apjuostoje žemėje. Taip ji atrodo iš paukščio skrydžio.

Paukščiui leidžiantis žemyn, vis ryškiau ir ryškiau atsiveria plika akimi matomi mažesni ar didesni skauduliai, piktybiniai navikai, šaknimis įaugę į mūsų mylimos žemės kūną.

Ir ne tik į jos. Blogis visomis savo formomis: neapykanta silpnesniems, pavydu, žiaurumu šaknijasi ir Marijos žemės gyventojų širdyse.

Gyvename ne pačius geriausius, ekonominio nuosmukio metus. Dauguma mūsų susigūžėme nuo užgriuvusių problemų, liūdesio, baimės dėl neaiškaus rytojaus. Nenuostabu, kad reaguojant į aplinką mūsų širdys pradėjo po truputį vėsti. Širdies šaltis vis dažniau ir dažniau sėja abejingumą, nepakantumą šalia esančiam žmogui, medžiui, gyvūnui. Būtent dėl jų, dėl mūsų silpnesniųjų draugų padėties, ypatingai pablogėjusios pastaraisiais metais ir norime kalbėti.

Norime kalbėti šia tema todėl, kad ilgiau tylėti negalime, nes apie Lietuvą ir jos gyventojų žiaurų elgesį su gyvūnais 2009 m. lapkričio mėn. viduryje, kai nuo tilto buvo numestas šunelis Pipiras, prakalbo visas pasaulis. Prakalbo, sužinoję tik apie vieną pykčio prieš niekuo nekaltą gyvūną protrūkį. O kas atsitiktų, jei dar visų šalių gyventojai, tarptautiniais kanalais rašantys šiurpą keliančius komentarus („baisiausia nuodėmė - gimti lietuviu“, „Lietuva - laukinių kraštas“ ir kt.) žinotų, apie visas kitas, tik šiais metais Lietuvoje vykusias, gyvūnų egzekucijas: izoliacine juosta apvyniotomis kojomis rotveileris įmestas į ežerą, kastuvu aptalžytas šuo pusgyvis pakastas po supuvusių obuolių krūva, kirviu į keturias dalis sukapotas gyvas prie grandinės pririštas šuo, šuo pasmeigtas šakėmis, miške prie medžio stora grandine pririštas šuo, sudraskyta įmesta į pikto šuns voljerą katė, virš mėnesio badavęs ir prieglaudoje miręs už tvarto, niekam nematomoje vietoje, pririštas šuo ir kt. Žiaurių susidorojimų su gyvūnais sąrašą galime tęsti, bet darosi labai baisu patiems.

Norime atkreipti visų dėmesį į egzistuojančią labai rimtą problemą ir paraginti neužsimerkti, kai matote tiek blogio aplink, nes šiandien - šuo ar katė, rytoj - žmona, sūnus ar tėvas. Nejau be pasaulio visuomenės įsikišimo mes negalime padaryti tvarkos savo namuose.

Tęsiant šią be galo skaudžią temą norime priminti, kad gyvūnų atžvilgiu Lietuvoje žiauriai elgiasi ne tik pavieniai asmenys. Visuomenės nariai nežino, o daugeliu atveju ir nenori žinoti, kad vien tik sostinės vadinamuose gyvūnų globos namuose kasmet iš 5 tūkstančių išmestų į gatvę, po to sugautų, priduotų pačių šeimininkų ir kitaip ten patekusių jaunų, sveikų, be galo daug visai mažų gyvūnų, 90 proc. yra sunaikinama, daugumai informacijos viešinimo būdu net nesuteikus antro šanso būti padovanotiems ar grąžintiems savo šeimininkams. Vidutiniškai kasdien po labai trumpo 14 d. vadinamo karantinavimo laikotarpio vizgindami uodegas, bandydami gerintis, laižydami budelio rankas arba nuleidę galvas iš narvų į eutanazijos patalpą yra palydimi 20 sveikų gyvūnų.

Lietuvos gyvūnų globos draugijos Vilniaus skyrius nebenori taikstytis su esama silpnųjų mūsų draugų padėtimi. Iš pradžių subrandinome, o dabar žengiame pirmuosius žingsnius įgyvendindami nuostabią idėją: pateikdami alternatyvą ankstyvai jaunų, sveikų gyvūnų mirčiai - SOS namelius - vagonėlius, kuriuose jau įkurdinti ir savanorių prižiūrimi pirmieji gyventojai, buvę pasmerktieji, kurie valstybiniuose globos namuose išbuvę vadinamą karantino laikotarpį, nebuvo padovanoti ir pagal galiojančius terminus pirmi stovėjo prie mirties slenksčio. Vagonėlių gyventojams katinėliams ir šuneliams suteikiamas antras šansas į gyvenimą ir rami būsimų naujų šeimininkų paieškos galimybė. Vagonėliai pastatyti Vilniaus m. L. Giros  g-ėje 131, UAB „Grinda“ Vilniaus gyvūnų globos namų teritorijoje. Kad ir kokie bebūtų kol kas labai vargani naujieji laikini namai, džiugu, kad naujakurių akyse dega vilties ir meilės žmogui ugnelės, kurios pakeitė tose akyse gyvenusį liūdesį, skausmą ir nežinios šešėlį.

Labai norime paprašyti visų gyvūnų likimams neabejingų žmonių padėti mums sėti gėrio sėklą visuomenės širdyje, tirpdyti mūsų sielas sukausčiusį ledą, įrodyti visam pasauliui, kad mes galime ir norime pamilti gyvūną, kuris mums toks ištikimas ir mus mylintis.

Kadangi naujiesiems gyvūnų nameliams iki smagių įkurtuvių trūksta nemažai interjero ir gerbūvio detalių, o gyventojams kasdien reikia stiprybę palaikančio maisto, norime paprašyti Jūsų pagal galimybes paremti mūsų kuklią buitį maisteliu (kauliukais, konservais, batonais ir kt.), nereikalingais pledukais, antklodėmis, pavadėliais, antkakliais, dubenėliais, laikraščiais, skudurėliais ir kt.). Būsime labai dėkingi, jei rasite galimybę pervesti nors ir simbolinę lėšų sumą mūsų silpnųjų draugų sterilizavimui, gydymui, maisto įsigijimui.

Bet kokio, naujo, nepažįstamo reiškinio ar darbo pradžia būna visada sunki, bet dėkingas skruosto lyžtelėjimas šiurkščiu liežuviu ir stiprios letenos pojūtis savo rankoje - atperka viską. Giliai širdyje tikime, kad sostinės gyvūnų mylėtojų ir globėjų pavyzdys užkrės ir kitų didžiųjų miestų gyventojus ir jie taip pat griaus iš pagrindų įsisenėjusį abejingą protingiausio pasaulyje gyvio - žmogaus požiūrį į mus supančią gyvūniją. Ir gal tada, kai atšils mūsų širdys ir pradės trauktis skauduliai ir blogio navikai ant mūsų žemės kūno, ji bus nuostabi ne tik iš paukščio skrydžio.

Lietuvos gyvūnų globos draugijos Vilniaus skyrius
Registracijos kodas 125535218

Sąskaitos nr. LT 04 7300 0100 0246 4463 (Swedbank)
Banko kodas BIC-HABALT22

Ačiū labai visiems. Jei aukosite, būkit geri, nurodykite, kam aukojate - grindinukams.

Norėdami pasiūlyti pagalbą ar paklausti skambinkite tel. nr. 8686 57137 p. Rūtai Rimšelienei arba Lietuvos gyvūnų globos draugijos Vilniaus skyriaus pirmininkei tel. nr. 8652 44093 Danutei Navickienei.