„Babyn Jaras buvo mūsų žaidimų vieta, kaip sakoma, mano vaikystės vieta. Paskui vieną dieną ji tapo labai įžymi. Ilgiau nei dvejus metus Babyn Jaras buvo uždrausta zona, apjuosta spygliuota viela, kuria tekėjo aukštos įtampos elektros srovė ir kurioje veikė koncentracijos stovykla, o ant skydų buvo parašyta, kad į visus, kurie prisiartins, bus atidengta ugnis.“

„Upeliai tekėjo krauju“, – tokiais prisiminimais apie žydų sušaudymą prie Jiesios upelio dalijosi ir mane auginusios kaimynės vyras. Mano močiutė prisiminė siuvyklos vadovo „žydelio“ išlikimo istoriją, kai šis išgyveno pasislėpęs po kitų kūnų ir pelenų šydu, o tada kaip vaiduoklis atsistojo ir nuėjo palei naktį budinčius esesininkus.

Panašius išgyvenimus Anatolijus Kuznecovas sudėjo ir į savo romaną-dokumentą. Tai knyga, perėjusi daugybę cenzorių rankų, kupiūruota, perrašyta, fotografuota ir tik dabar išversta į lietuvių kalbą.

„Tai daugybės žmonių pelenai, visi kartu sumaišyti, – savotiškas internacionalinis pelenų mišinys.“

Istorijos vadovėliuose daugybė faktų, bet dažnai jiems trūksta asmeninio žvilgsnio. Dar sovietmečiu (net ir paveiktas socialistinio realizmo) A. Kuznecovas bandė užrašyti savo karo metų patirtį, iš šalies stebėdamas, kaip kuriama arba griaunama istorija. Save jis laikė pacifistu, humanistu. Šis romanas-dokumentas turėjo nueiti tokį ilgą redakcinį ir šaltakraujišką cenzūros kelią, kad pasiektų ir šiuolaikinį skaitytoją, kuris ir vėl gyvena karo, skausmo ir netekčių pašonėje.

„Stojo visiška tyla. Daug dienų vyko mūšiai, griaudėjo kanonada, griaudė sirenos, oro antskrydžiai vienas po kito, naktį visas horizontas nušvisdavo ugnies pašvaistėmis ir amalais, mes miegojome apkase, ant ryšulių, žemė drebėjo ir biro mums ant galvų“ (p. 23).

Scenarijus kartojasi, keičiasi tik kalbančios galvos, kurios diktuoja, kam gyventi, o kam mirti. A. Kuznecovas paskutinėje „Babyn Jaro“ versijoje suguldė viską: cenzorių ištrintus tekstus, papildomą laiko distancijoje aprašytą kontekstą.

„Buvo neaišku, kur mes: dar prie Stalino ar jau prie Hitlerio, ar ant plonos ribos tarp jų dviejų?“

Identiškoje pozicijoje atsidūrė ir 1939 m. Lietuva ir kitos sovietų okupuotos šalys. Žmonės nebežinojo, su kuriuo velniu eiti obuoliauti, o tie velniai tik juokėsi ir pjaustė Europą gabalais. Šiandien savo kiemuose dar nekasame T formos apkasų, bet Antrojo pasaulinio karo metu tai buvo kasdienybė. Šiandien net pabėgimo krepšio nesugebame susiruošti, tik gimdyvės rinkinys laukia padėtas prie durų. Tikimės, kad mirtis mūsų neaplankys, tik gyvenimas. Anatolijus gyveno kitokioje realybėje, kur apsauga nuo bombų buvo spyruoklinės lovos čiužinys ar senelės skvernas.

„Iš maisto prekių parduotuvės velka druskos maišus, tačiau, kol pribėgau, liko tik popierius ir tuščios dėžės“ (p. 33).

2024 m. vasario 24 d. plataus masto Rusijos invazija į Ukrainą taip pat paliko tik popierių ir tuščias dėžes. Net Lietuvoje pradėjo trūkti druskos, kuri kaip tik buvo importuojama iš Ukrainos. Ir kiek daug kitų simbolių, mėlynos ir geltonos spalvų derinio atsirado mūsų gyvenimuose... Šiandien apie rytinę Europos sieną saugančius ukrainiečius žinome daugiau nei anksčiau.

Kokį romaną-dokumentą rašytume mes? Apie „Lietūkį“, Panerius? Ar rašytume apie išnykusius štetlus (1)? Babyn Jaro šlaituose sutelpa XX a. Vidurio Ukrainos drama. Čia susimaišė Holokaustas ir Holodomoras (2). Norėdami suvokti istorijos tragiškumą ir žmogiškumo dilemas, skaitykime A. Kuznecovo romaną kaip to laiko liudijimą. Tai knyga, kuri atskleidžia ne tik karo nualintos žmonijos perspektyvą, bet ir pasakoja, kaip totalitarizmas naikina viską, kas pasimaišo po kojomis: žmones, idėjas, jausmus.

„Babyn Jaras“ – ilgus cenzūros kelius perėjęs ir Michailo Suslovo (3) akimis išnarstytas romanas. To paties M. Suslovo, kuris piktai linksniuojamas Ričardo Gavelio „Vilniaus pokeryje“.

Literatūrologė Inga Stepukonienė taip aprašo postmodernistinę istorijos interpretaciją R. Gavelio „Vilniaus pokeryje“: „Romano erdvę užvaldo postmodernistinė visa neigimo dvasia: didinga tautos galia traktuojama kaip nereali, netikra, – iš jos likęs tik prisiminimas, vizija. Tautos dvasia nebeturi kuriančios galios, be kurios lieka vien nykimas. Lietuvio dabarties ištakos – visa istorija, pradedant 1940 m. okupacija ir baigiant Valdančiąja Senelių Prieglauda (VSP) bei Suslovo vizitais į Vilnių, – tai ideologijos pinklės, totalinė saugumo (t. y. sekimo) grėsmė, mistika, ir klaikusis paveldas, stipriau veikiantis ne konkrečiuoju turiniu, o per dešimtmečius įsigalėjusia visaregės akies baime. Lietuvių istorija, herojaus suvokimu, tai visų pirma nyki žmogaus egzistencija, bedvasis, suluošintas ir išprievartautas gyvenimas.“

Panašų tautos nykimą jaučia ir A. Kuznecovo romano-dokumento erdvėlaikis. Įsipainioję į nacistinės ir socialistinės ideologijos pinkles, ukrainiečiai bando išlikti. A. Kuznecovo „Babyn Jaras“ ir R. Gavelio „Vilniaus pokeris“ yra du iš esmės skirtingų laikotarpių ir kontekstų literatūriniai kūriniai, tačiau jie abu liečia totalitarizmo mėsmalėje įkalintų žmonių gyvenimus ir galima rasti keletą panašumų, ypač kalbant apie temas, toną ir žmogiškosios būties nagrinėjimą.

Istorinis ir politinis kontekstas: „Babyn Jaras“ pasakoja apie skaudžius įvykius per Antrąjį pasaulinį karą – masines žydų žudynes Babyn Jare, Kyjive. Tai knyga apie represijas, karą, totalitarizmą ir žmogiškojo orumo sutraiškymą siaubingų istorinių įvykių akivaizdoje. „Vilniaus pokeris“ tyrinėja totalitarinės sistemos įtaką žmogui sovietiniame Vilniuje. Čia totalitarizmas, prievarta ir asmenybės žlugimas yra nuolatinės temos. Abi knygos rodo, kaip žiaurios represinės sistemos naikina individo laisvę ir žmogiškumą.

Šiandien net pabėgimo krepšio nesugebame susiruošti, tik gimdyvės rinkinys laukia padėtas prie durų. Tikimės, kad mirtis mūsų neaplankys, tik gyvenimas.

Žmogiškosios prigimties tamsa: A. Kuznecovo knygoje nagrinėjamas žmogaus gebėjimas žudyti, žiaurus smurtas, vaizduojamas žmonijos nuopuolis karo siaubų akivaizdoje. R. Gavelio „Vilniaus pokeryje“ taip pat matome tamsiąją žmogaus pusę, kur vyksta vidinės kovos, abejonės, savinaika ir paranoja. R. Gavelis pabrėžia ne tik totalitarizmo žiaurumą, bet ir vidinį žmonių moralinį ir dvasinį išsekimą.

Pasaulio chaosas ir prasmės paieškos: A. Kuznecovo knyga atsiskleidžia kaip siaubo kronika, kurioje tvyro chaosas, smurtas ir mirtis, tačiau giliau žvelgiant – tai bandymas suprasti ir įprasminti tragedijas. „Vilniaus pokeris“ taip pat pabrėžia chaotišką, absurdišką pasaulį, kuriame pagrindinis veikėjas stengiasi rasti kokią nors tvarką ir prasmę. Abiejuose kūriniuose pasaulis atrodo absurdiškas ir beprasmis, tačiau veikėjai ieško, kaip išgyventi ir rasti atsakymus.

Egzistenciniai klausimai: abu autoriai gilinasi į egzistencinius klausimus. A. Kuznecovas tiesiogiai sprendžia klausimą apie žmonijos išlikimą masinio naikinimo akivaizdoje, o R. Gavelis nagrinėja individo išlikimą ir tapatybę represinėje sistemoje. Abejojama tikrove, moralinėmis normomis ir pačia žmonijos esme.

Sunkus emocinis fonas: Abiejų knygų emocinis fonas sunkus, verčia skaitytojus susimąstyti apie žmonijos moralinius aspektus. A. Kuznecovas akcentuoja tragediją ir žiaurumą, o R. Gavelis – neviltį ir egzistencinę tuštumą.

Nors „Babyn Jaras“ yra dokumentinis romanas apie realius istorinius įvykius, o „Vilniaus pokeris“ – sudėtinga, fiktyvi postmodernistinė proza, juos sieja dėmesys žmogiškajai prigimčiai, stiprios represijos ir destruktyvios politikos fone.

Į „Babyn Jarą“ suplaukia tiek daug skirtingų išgyvenimų. Politiniai įvykiai, represijos, teroras ir žudymai keičia mus ir mūsų aplinką. Vienos vietos ištrinamos iš žemėlapių, bet įsirašo į mūsų kolektyvinę atmintį. Nesvarbu, ar romanas postmodernus ar dokumentinis, jis turi galią iš tų pelenais apklotų smėlynų prikelti praėjusio amžiaus skausmą.

1 – Jidiš kalbos žodis, reiškiantis „nedidelis miestas, miestelis“. Apibūdina miestą Vidurio ir Rytų Europoje, kuriame iki Antrojo pasaulinio karo didelę gyventojų dalį sudarė žydai.

2 – Holodomoras (ukr. Голодомор; iš „морити голодом“ – „marinti badu“) – 1932–1933 m. badas Ukrainoje, kurio metu mirė nuo 3 iki 14 mln. žmonių. Ukrainos Vyriausybė nuo 1991 m. siekia, kad Holodomoras būtų pripažintas genocido aktu. 2022 m. tai pripažino 20 valstybių. Lietuva (kaip Baltijos asamblėjos narė) Holodomorą genocidu pripažino 2007 m. lapkričio 24 d.

3 – Svarbiausias sovietinio totalitarizmo ideologas Michailas Suslovas.