Penktadienio pavakarę prie uostamiesčio Rūtų galerijos Danės krantinėje buriavosi Klaipėdos dailininkai, kuriems čia buvo pažadėta staigmena.

Jos laukdami viduje ir gatvėje priešais galeriją nekantraudami sukiojosi miestui gerai pažįstami tapytojai Edvardas Malinauskas, Juozas Vosylius, Angelina Banytė, Petras Lukošius, Algimantas Ramanauskas, skulptorius Sergejus Plotnikovas, menotyrininkas Petras Šmitas ir kiti.

Visų akį traukė Rūtų galerijos prieangyje stovintis grakštus metalinis molbertas, kurį dengė šilko skraistė su išsiuvinėtais Rūtų galerijos inicialais.

Galerijos savininkas Gintautas Kurlavičius ilgai nedelsė ir paskelbė, ko čia visi susirinkom: „Dar pavasarį, kai atidarėme galeriją, kalbėjomės, kad gerai būtų į gatvę išnešti bent vieną gyvą paveikslą – gal tai patrauktų praeivių akį. Kad vėjas nenupūstų, užsakėme metalinį molbertą, ir štai – vieno paveikslo paroda atidaryta“.

Bemat nuo molberto buvo nuimta skraistė, kaip paaiškėjo, slėpusi pirmojo šios galerijos dailininko P.Lukošiaus drobę, virpančią šiltomis išeinančios pajūrio vasaros spalvomis.

G.Kurlavičius suskubo įvardinti ir kitą neįprasto vernisažo kaltininką – molbertą kalvėje nukalė, vingriomis geležies linijomis išraitė kitas klaipėdietis – Albinas Jukumas.

Tikimasi, kad šis molbertas su paveikslu Danės gatvėje prie galerijos durų stovės ne dieną ir ne dvi, traukdamas žmonių žvilgsnius. „Gera intriga – stabtelėti ir užeiti į galeriją, – įvertino P.Šmitas. – Bet nakčiai gal paveikslą nuimkite, netampykite katino už ūsų... Neerzinkite vandalų...“.

Kiti savininkui patarė pasikabinti lentelę, kad gatvė stebima vaizdo kameromis. Tas tik juokėsi – galerijoje tiek brangaus meno, kaip gi be apsaugos?!. Žinoma, kad nakčiai paveikslą įneš į vidų, o molbertas pritvirtintas prie laiptų aikštelės, kol jį atlupsi – ir policija atvažiuos.

Netruko paaiškėti, kad ne šiaip vyno taurei ir maloniam pabendravimui vieno paveikslo parodoje G.Kurlavičius susikvietė savo bičiulius dailininkus. Jam jau rūpi, kieno kito drobė po savaitės kitos puikuosis ant šio molberto. Todėl kreipėsi į visus tapytojus, kad jie būtent šiam tikslui nutapytų po darbą, kad būtų galima dažniau tuos paveikslus ant molberto keisti.

„Gyvos spalvos... Turėtų žmones patraukti... Vakare mes dar jį apšviesime, – kalbėjo Rūtų galerijos savininkas. – Norėjosi kažkokio judesio, spalvos blyksnio atsisveikinant su vasara ir pradedant naują parodų sezoną.“

Į gatvėje ant molberto vakaro prieblandoje tiesiog šviečiantį paveikslą pirmieji dėmesį atkreipė prošal žingsniavę du japonai turistai: sustojo pasigrožėti ir buvo maloniai pakviesti į vidų, į Rūtų galeriją, kur daug geros klaipėdiečių tapybos – tikrai yra į ką pažiūrėti.