Trečiadienio vakarą kauniečiai tapo vieno laukiamiausių metų literatūrinių debiutų liudininkais. Žinomas žurnalistas Gediminas Stanišauskas visuomenei pristatė net šešerius metus rašytą psichologinį trilerį „Laikrodininkas“.

Į renginį susirinko gausus būrys žmonių, besidominčių literatūra. Jų smalsumą patenkino vakaro vedėjas aktorius Petras Venslovas, pristatęs žurnalisto debiutą literatūros pasaulyje, skaitęs miniatiūras ir kūrinio ištraukas.

Apie kūrybos procesą ir meilę rašymui kalbėjomės su knygos autoriumi.

- Psichologinį trilerį „Laikrodininkas“ rašėte šešerius metus. Kodėl taip ilgai?

- Rašiau tuomet, kai būdavo įkvėpimas.  Niekada savęs neprievartavau. Realiai knygą galima parašyti per kelis  mėnesius. O jeigu nori  parašyti nuoširdžiai, kad skaitytojas įsijaustų į siužetą ir įsigilintų į autoriaus požiūrį ir personažą, tenka rašyti ilgiau.

- Kas jus įkvėpė rašyti?

- Meilė ir aplinkui vykstančios situacijos. 10 metų gilinausi į islamą, kad galėčiau tinkamai parašyti vieną siužetinę liniją. Buvau Afganistane, o  knygoje būtent  Kabule veiksmas ir vyksta.

- Knygoje dominuoja žurnalisto personažas. Ar jam sukurti naudojote daug autobiografinių faktų?

- Dirbant dienraštyje „ Kauno diena“ įstrigo keletas tokių fragmentų, ir knygoje jie atsispindėjo. Tačiau pats knygos personažas nėra mano prototipas. Šis veikėjas neturi vardo ir pavardės. Tiesiog norėjau, kad šiuo žurnalistu galėtų būti bet kuris Lietuvos vyras.

- Žurnalistas atsidūrė meilės trikampyje. Ar teko jums tai pačiam išgyventi?

- Tai žinoma. Kiekvienam žmogui yra tekę tai patirti. Ir aš būtent bandžiau parodyti žmonių jausmus, kad kiekvienas galėtų šiame personaže atpažinti save. Manau, kad kiekvienas skaitytojas knygoje ras labai panašių į savo gyvenimą detalių, nes žmonės yra patyrę ir meilę ir praradimo jausmą. O žmogus nepatyręs meilės yra vienišas ir nelaimingas.

- O ką jums pačiam teko paaukoti dėl  šios knygos?

- (Tyla.) Rašymas yra hobis, atsimenu mamai rašydavau popierinius laiškus ir žinojau, kad parašysiu knygą. Dabar tikrai žinau, kad ir ne vieną.  Jau rašau trečią. Pradėjau rašyti „Laikrodininko“ pratęsimą, bet vieną naktį susapnavau siužetą ir herojus trečiai knygai. Pradėjau antrą knygą, bet rašau trečią.

- Kas skaitė jūsų knygą, kai ji dar nebuvo redaguota?

- Ją perskaitė keturi žmonės. Vienas pirmųjų - smuikininkas Vilhelmas Čepinskis. Jam labai ji patiko. Jis išskyrė vieną siužetinę knygą. Kiekvienas žmogus perskaitęs knygą rasdavo, kas jam patiko, bet kartu paneigdavo prieš tai skaičiusio žmogaus nuomonę. Kiekvienam žmogui patiko vis kitas dalykas. Ir aš nuolat taisiau... kol supratau, kad kiekvienas žmogus turi savo požiūrį ir neverta taisyti kiekvieno sakinio.

- Kas šioje knygoje labiausiai patiko jums pačiam?

- Patiko išgyventas jausmas beskaitant. Aš ją perskaičiau gal 30 kartų. Skaičiau ir taisiau, skaičiau ir taisiau... ir supratau, kad reikia vieną kartą padėti tašką ir palikti ją tokią kokia ji yra.

- Ir vis dėlto neatsakėte į klausimą, ką teko jums dėl šios knygos paaukot?

- Aišku, kad teko. Noriu tai pasilikti sau.

Nuomonė

„Knygoje perskaityti apmąstymai ir frazės paveikia taip giliai, jog net pats stabteli, klausdamas, o kaip išties viskas turi būti? Juk per išgyvenimus mūsų siela tobulėja, nors kūnas nyksta. Bet net ir tai pranyksta tame taške, kai gali ramiai ir oriai su vos pastebima pasididžiavimo išraiška veide tyliai ištarti prieš išeinant amžinybėn: „Patyriau viską ir esu laimingas. Svarbiausia, kad čia lieka laimingi tie, dėl kurių gyvenau“. (Vilhelmas Čepinskis, smuikininkas).

Knygos anotacija

Laikraščio žurnalistas gauna paslaptingą laišką, kuriame užduodamas vienintelis klausimas. Siekdamas sužinoti atsakymą, jis virtualioje erdvėje užmezga pažintį su charizmatiškąja Berta. Juk santykiai namuose vis vien pašliję. Veiksmas įgyja pagreitį, kai žurnalistas tampa sąmokslo Europoje liudininku. Vidinių prieštaravimų kamuojamas pagrindinis herojus mėgina nuslopinti jausmus Bertai, bet ar jam pavyks? Ką jis pasirinks, aistringąją Bertą ar laiko išbandytą sielą, kantriai jo laukiančią namuose.

Galiausiai, darosi neaišku, kokias paslaptis slepia laikrodininkas, prieš pat Antrąjį pasaulinį karą sutikęs Japonijos konsulo dukterėčią. Skaitytojas virtuoziškai perkeliamas tai į tarpukario Kauną, tai sugrąžinamas atgal į šiuos laikus.

Kūrinyje svarstoma, ar įmanoma kontroliuoti virtualų gyvenimą ir kas jį iš tiesų valdo? Gal pasaulis tik atsidūręs ant kažkieno kortų stalo ir vienintelė galimybė iš jo ištrūkti, tai praverti laikrodžių taisyklos duris, kur skamba Al Bowlly dainos, o visus atsakymus žino geraširdis senis, sugebantis taisyti ne tik laikrodžius. Vienintelis dalykas, kurio jam nepavyksta padaryti, tai dešimtmečius nutildyti savo širdies.

Autorius tris siužetines linijas apjungia į vientisą, romantišką istoriją, rašytą net šešerius metus. Knygą sudaro 224 puslapiai.

Pagrindiniai veikėjai ir kūrinio dramaturgija

Siužetinė linija 1. Neapibrėžto Lietuvos dienraščio žurnalistas gauna paslaptingą vyriškio laišką, todėl mėgindamas išsiaiškinti, kas jį parašė (ir kodėl) internete per socialinį tinklą „Getface“ užmezga pažintį su kitame mieste gyvenančia Berta. Santykiai namuose su žmona (Gerda) vis tiek pašliję, todėl jis neįžvelgia nieko bloga. Šiai pažinčiai nepritaria tik žurnalisto geriausias draugas Rafaelis ir kaimynystėje laikrodžių taisykloje dirbantis garbaus amžiaus Romanas. Aprašoma taisykla iš tiesų egzistuoja. Ji įsikūrusi priešais Kauno autobusų stotį, prie visuomeninio transporto stotelės. Kaip tik čia žurnalistas atranda ištikimą mokytoją ir patarėją.

Siužetinė linija 2. Laikrodininkas Romanas, stebėdamas žurnalisto blaškymąsi tarp žmonos ir naujosios draugės, vis grįžta į praeitį, kai prieš prasidedant Antrąjam pasauliniam karui Kaune susipažino su Japonijos konsulo dukterėčia (Hokito) ir ši pažintis įžiebė nesumeluotus ir tikrus jausmus. Jis mėgina per savo gyvenimišką patirtį patarti jaunąjam draugui, kodėl jam neverta veltis į santykius su Berta. Beje, Japonijos konsulo prototipu autorius pasirinko tarpukariu Kaune išties rezidavusį konsulą (Čijūnę Sugiharą). Autorius, kaip kaunietis, neakivaizdžiai dėkoja šiai istorinei asmenybei už tūkstančius Kaune išgelbėtų žydų, kuriems Japonijos konsulas išdavinėjo tranzitines vizas, dar vadinamas „gyvybės vizomis“. Kūrinyje sutiksime ir tarpukario šlagerių maestro Antaną Šabaniauską, pasėdėsime nukabinę kojas Nemuno krantinėje, kai Kaune dar veikė didelis upės uostas. Kita vertus, tarpukario Kauno tapatybė neužgoš pagrindinės knygos temos.

Siužetinė linija 3. Iš Afganistano į Lietuvą pabėgusio Karimo istorija. Knygoje detaliai aprašomas jo gyvenimas iki pat atvykimo į Lietuvą, kur jis susipažįsta su pabėgėlių kuratore Olga. Ilgainiui Karimo sąmonėje įvyksta lūžis, tam tikra transformacija. Jis jau nebežino, kodėl tūkstančius kilometrų tikslingai keliavo į Vakarų Europą, nors iki šiol vadovosi radikaliam islamizmui būdinga taisykle, taikoma tik islamistų kovoje su krikščionimis: „Nėra nekaltų, kalti visi“. Autorius mėgina paaiškinti islamizmo neapykantos krikščionybei priežastis, nes pats maždaug dešimt metų analizavo Islamą. Virš Europos pakimba neišvengiamos katastrofos grėsmė, o jai užbėgti už akių gali tik laiško autorius. Ką jūs pasirinktumėte? Ar tai, kas brangu širdy, ar žmonijos gerovę? Būtent ši siužetinė linija suteikia kūriniui dramatizmo ir trilerio bruožų, kur dramaturginių personažų keliai ilgainiui persipina. Kūrinyje svarstoma, ar įmanoma kontroliuoti virtualų gyvenimą ir kas jį iš tiesų valdo? Gal pasaulis tik atsidūręs ant kažkieno kortų stalo ir vienintelė galimybė iš jo ištrūkti, tai praverti laikrodžių taisyklos duris, kur skamba Al Bowlly dainos, o visus atsakymus žino geraširdis senis, sugebantis taisyti ne tik laikrodžius. Vienintelis dalykas, kurio jam nepavyksta padaryti, tai dešimtmečius nutildyti savo širdies. Skaitytojas neapkraunamas herojų gausa, todėl nėra sunku sekti įkandin buvusių įvykių.

MINIATIŪROS. Romanas suskirstytas į 18 skyrių. Prieš kiekvieną skyrių išspausdintos lyriškos miniatiūros, nusakančios autoriaus vidinę būseną, bet skaitytojui pačiam paliekama spręsti, ar jos susijusios su turiniu.