- Kauno.diena.lt inf.
- Teksto dydis:
- Spausdinti
Sutikite, kad įpusėjęs ruduo atsineša šilto buvimo savo urve (namuose) poreikį. Žymiai labiau norisi atsiversti knygą, nusikelti mintimis į visai kitą tikrovę. Ruduo šiam veiksmui – idealus, ir būtent tokiu metu sostinėje vyksta projektas Skaitantis Vilnius. Projektą inicijavusios VAGOS grupė, Klasikų asociacija ir Vilniaus miesto savivaldybė prie knygos ypatingai kviečia jaunus žmones, ragindama iš naujo atrasti klasikinę, antikinę literatūrą.
Gyvų susitikimų su Antiką tyrinėjančiais literatūrologais ir mokslininkais ciklą uždarys kultūrologas, Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto dėstytojas, Vilniaus dailės akademijos tyrėjas ir LRT Klasika bendradarbis Tomas Riklius. Dėstytojas Tomas studentų yra mėgstamas už tai, kad geba su humoru pakelti uždangą nuo apdulkėjusios Antikos. Platesniam ratui pasiseks tai išgirsti gyvame pokalbyje lapkričio 5 d., kur Tomas kalbės apie Vilnių, juoką ir satyrą, o šiame interviu kultūrologas ir tyrėjas atskleidė kodėl pasirinko tapti tuo, kas esąs, bei kokias paraleles ir skirtumus mato tarp šio ir Antikos meto asmenybių.
– Tomai, kokias knygas reikia perskaityti vaikystėje ir paauglystėje, kad taptum populiariu sostinės kultūrologu, dėstytoju ir tyrėju? Ir ar „apsimokėjo“ juo tapti?
– Vaikystėje skaičiau Ovidijaus „Metamorfozes“, kuriose pasakojami graikų ir romėnų mitai nuo pasaulio sukūrimo iki Ovidijaus laikų, tai yra Romos imperijos pradžios. Šios istorijos, jų kalba, pasakojimo modeliai man paliko gilų įspūdį, kuris vėliau įkvėpė domėtis antikiniu pasauliu ir jo kultūra.
Dabar yra daug daugiau pasirinkimų, kurie padeda susipažinti su Antika: ne vienas šiuolaikinis romanas, perpasakoja graikų ir romėnų mitus, kaip pavyzdžiui, „Achilo giesmė“ ir „Kirkė“ „Persis Džeksonas“ ar „Bado žaidynės“. Be to, gausu serialų bei filmų, kuriuose gal ne visada istoriškai tiksliai, tačiau dažniausiai labai vykusiai atkuriami graikų ar romėnų pasauliai ir jų kasdienybė.
Mums, persisotinusiems įvairaus turinio, kartais sunku įjungti savo vaizduotes pilnu pajėgumu, o serialai ir filmai palengvina šią užduotį. Graikų ir romėnų kultūros yra itin vizualios ir be galo spalvingos. Kartais juokauju, kad antikos tyrėjai turi pačią lakiausią vaizduotę, nes mintyse atkuria ištisą civilizaciją ir tūkstantmetį jos istorijos. Užsimerkęs galiu matyti Romos forumą, žvelgdamas į akmenis – visą pastatą su jo dekoracijomis ir spalvomis. Atsakant į klausimą – dar nežinau, ar „apsimokėjo“ tapti tyrėju ir dėstytoju, bet tikrai žinau, kad man tai be galo įdomu.
Tomas Riklius. V. Raupelio nuotr.
– Kaip manote, kaip skambėtų jūsų profesijos atitikmuo, jei būtumėte gyvenęs Antikos laikais? Kas būtų įdomiau, kas – sunkiau?
– Tikriausiai būčiau laisvai samdomas mokytojas ar filosofas. Antikiniame pasaulyje buvo įprasta, kad išsilavinę žmonės keliauja po didžiuosius miestus ten vis apsistodami ir teikdami savo paslaugas trokštantiems išsilavinimo jaunuoliams. Man būtų be galo įdomu pamatyti tikrąją senovės Romą ar antikinius Atėnus. Norėčiau pasivaikščioti tomis gatvėmis, pamatyti žmones ir pabendrauti su jais. Pasiaiškinti apie kultūrinius dalykus, kurių dabar nesuprantame, ar paskaityti knygas, kurios neišliko iki mūsų dienų. Dabar mums gali atrodyti keista, kad romėnai beveik kasdien ryte keliaudavo į forumą. Įsivaizduokite, kad, pavyzdžiui, dauguma vilniečių kas rytą susirinktų Katedros aikštėje. Romėnams tai buvo vienas pagrindinių būdų sužinoti naujienas, apsikeisti pletkais ar netgi sudaryti verslo sutartis.
Jei galėčiau rinktis, kuo būti – būčiau Romos rūmų rašytoju. Nesivelčiau į rūmų politiką, tačiau stebėčiau viską iš šono, gyvenčiau remiamas mecenatų, domėčiausi tuo, kas man įdomu ir stengčiausi sudėti tai į prozos knygą ar kokį eiliuotą kūrinį. Arba būčiau augūras, žynys, kuris iš paukščių riksmo, skrydžio ar kitų gamtos ženklų spėdavo dievų valią.
– Kasdien savo darbe ieškote paralelių tarp laikmečių, šio ir ano laiko asmenybių – pasidalinkite kokią pikantišką paralelę pats esate atradęs tarp Antikos ir šiuolaikinių žmonių iššūkių, tendencijų?
– Taip, gyvename visai kitokiais laikais, turime kitokias tradicijas ir įpročius, bet daugybė dalykų neatrodo pasikeitę. Ypač, jei kalbame apie įvairius bendražmogiškus dalykus kaip meilė, draugystė, santykiai, šeima, emocijos ar jausmai. Visa tai buvo žmogaus dominantėje ir Antikoje.
Šiek tiek pasigilinus į Pompėjų ar Herkulanėjo miestų, Vezuvijaus tarsi sustabdytų laike, istoriją, pamatome, kad romėnų kasdienybė prieš du tūkstančius metų atrodė panašiai kaip ir šiais laikais, tik romėnai daug daugiau laiko praleisdavo mieste.
Man įdomiausia tai, kad nei kiek nepakito žmogaus noras pažinti ir suprasti pasaulį, kitas kultūras. Tai galime matyti iš daugybės antikinių veikalų, kuriuose detaliai aprašomos kitos kultūros ir jų tradicijos, papročiai. Keičiasi tik pažinimo formos. Mes žiūrime serialus ar filmus, romėnai stebėdavo farso pasirodymus ar įvairias žaidynes amfiteatruose ir cirkuose.
– Mėgstate satyrą – kas Jus juokina antikiniuose tekstuose?
Su antikiniais tekstais reikia gyventi, ne tik prabėgomis paskaitinėti. Mane satyra ar komedijos juokina, nes šaržuotai perteikia žmogaus kasdienybės ir gyvenimo atspindį, nepavaldų laikui, pilną paralelių su dabartimi. Pažvelgus atidžiau, pasimato elementarios kasdienybės detalės ir paaiškėja, kad romėnai nebuvo jau tokie skirtingi nuo mūsų. Jie išgyveno tuos pačius jausmus, jiems juoką keldavo tie patys dalykai ir pergyvendavo jie dėl tų pačių priežasčių, kaip ir mes dabar. Kam nenusisekė meilėje, kas įsivėlė ten, kur nereikėjo, kas apsimelavo ar tiesiog buvo bloga diena. Romėnų satyrose gausu pasišaipymų iš žmonių, kurie veidmainiauja, per daug stengiasi įtikti kitiems, padlaižiauja ar paprasčiausiai nusišneka. Man tai tarsi antikiniai memai.
– Kas Jūsų mąstymo modelyje yra pure antiquity? Ir kaip tai integruojasi į šį laikmetį, kuomet dirbtinis intelektas gali rengti darbus už studentus?
– Tikra Antika yra griuvėsiai ir archeologų rasti artefaktai. Visa kita yra mąstymo ir kultūriniai veikimo modeliai, kurie per amžius išlieka labai panašūs. Manęs visai negąsdina dirbtinis intelektas, nes jis vargu ar kada galės įlįsti į mūsų galvą, pamatyti, kaip mąstome, ką jaučiame ir tai perteikti. Tik žmogus gali suprasti ir patirti tai, ką mąsto ir jaučia kitas, net nesvarbu, kad tas kitas gyveno prieš daugybę amžių. O kultūros ar literatūros studijos yra būtent apie tai. Klasikinė filologija yra savotiškas detektyvinis darbas, kai iš teksto nuotrupų, daiktų ar pasakojimų bandome atkurti prieš tūkstantmečius gyvenusių žmonių kasdienybę, bandyti suprasti, ką jie jautė ir manė. Nemanau, kad tai perkandama dirbtiniam intelektui.
Partnerio nuotr.
– Kaip manote, ar keičiasi jauno žmogaus poreikiai? Be ko nebūtų išgyvenęs senovės romėnas ir jaunas vilnietis?
– Visi mes iš esmės norime labai panašių dalykų, ar esame senovės romėnai ar šiuolaikiniai vilniečiai. Todėl, kad esminiai žmogaus poreikiai nesikeičia. Kinta tik aplinkybės ir galimybės. Ir Roma, ir Atėnai, ir Vilnius yra miestai, kurie siūlė ar siūlo daugybę galimybių, kultūrinių dalykų, zujančių įdomių žmonių, kurie kuria, geba papasakoti ką nors įdomaus ar tiesiog pasidalyti savo nuotykiais.
Senovės romėnas paauglys tikriausiai sunkiai įsivaizduotų savo dieną be vežimų lenktynių ar gladiatorių kovų amfiteatre, lygiai kaip šių dienų vilnietis – be galimybes pasirinkti įvairiausias pramogas, koncertus, filmus, įsijungti kokį norį vaizdo įrašą internete ar paklausyti, kokios nori muzikos. Štai, užčiuopiau – gal esminis pokytis yra tai, kad mes galime atsukti užfiksuotos akimirkos vaizdą, tarsi patirti ją daug kartų, o senovės romėnas negalėjo atsisukti kovos ar vežimų lenktynių įrašo. Reikėjo būti ten ir viską matyti pačiam, išgyventi akimirką antrąkart nebebuvo galimybės. Gal tirštesnis buvo išgyvenamos akimirkos pojūtis? Šį gryną momento išjautimą gal ir praradome.
NAUJAUSI KOMENTARAI
SUSIJĘ STRAIPSNIAI
-
Sujungė ypatinga šventė
Žemaitijos ir Klaipėdos krašto paribyje esančiuose Doviluose etnokultūros centro darbuotojai puoselėja abiejų kultūrų palikimą. Taip minint evangelikų liuteronų šventę „Amžinybės sekmadienis“ prisimintos ir ikikrik&scaro...
-
Tarp pretendentų į nacionalines premijas – M. Drėmaitė, M. Kavtaradzė, A. Kėleris
Lietuvos nacionalinių kultūros ir meno premijų komisija paskelbė sąrašą 12-os kūrėjų, kurie pretenduoja gauti šių metų nacionalines premijas. ...
-
Kitąmet planuojama steigti vardines M. K. Čiurlionio stipendijas, paskatas restauratoriams
Lietuvos kūrėjo Mikalojaus Konstantino Čiurlionio palikimą tyrinėjantiems ir patiems kuriantiems magistrantūros studentams nuo kitų metų planuojama skirti vardines stipendijas, trečiadienį pranešė Vyriausybė. ...
-
Parodoje – roboto atspausdintas porcelianas1
„Nors darbus sukūrė robotas, kūrybinis procesas reikalavo žmogiškos širdies“, – sako šiuolaikinės keramikos kūrėjas dr. Rokas Dovydėnas. Nacionaliniame M. K. Čiurlionio muziejuje pristatoma jo 3D molio spausdintu...
-
Šokio spektaklyje – saiko ir pertekliaus ribos
Du atlikėjai, valandą trunkantis pasirodymas, nenutrūkstamas ryšys, balansuojantis tarp pusiausvyros ir ribų nebuvimo. Taip jau visai netrukus žiūrovus pasitiks naujausias „Nuepiko“ šokio trupės kūrybinis darbas, šokio ...
-
Ilgai laukta „Bohemos“ premjera įvyko!3
Kauno valstybinis muzikinis teatras lapkričio 23 ir 24 dienomis pristatė jau antrąją šio sezono premjerą – scenoje karaliavo legendinė, po šešių dešimtmečių į Kauno teatrą sugrįžusi, Giacomo Puccini opera „B...
-
Amerikiečių rašytojas M. Finkelis: meno vagis išpildė slaptas mūsų fantazijas
Meno vagysčių pasaulis apgaubtas mįslių, o jo epicentre – unikalios ir paslaptingos asmenybės. Vienas tokių išskirtinių veikėjų yra Stéphane’as Breitwieseris – prancūzų meno vagis, savo karjerą paskyręs aistringai, ...
-
G. Nausėda iš būsimojo kultūros ministro tikisi didesnio finansavimo šiai sričiai10
Prezidentas iš būsimojo kultūros ministro tikisi Kultūros pagrindų įstatymo įgyvendinimo, didesnio finansavimo kultūros darbuotojams, sako jo patarėja. ...
-
Užgeso rašytojas ir skulptorius J. Šikšnelis1
Klaipėdą pasiekė liūdna žinia apie netikėtą rašytojo, skulptoriaus ir buvusio Klaipėdos I. Simonaitytės bibliotekos vadovo Juozo Šikšnelio mirtį. Gruodžio pradžioje jis planavo pristatyti klaipėdiečiams savo naujausią roman...
-
Lietuvos radijo 100-mečiui – speciali programa1
Seimui dar 2021-ųjų pavasarį paskelbus 2026-uosius Lietuvos radijo metais, Kultūros ministerija parengė minėjimo programą ir siūlo ją tvirtinti Vyriausybei. Taip būtų paminėtas Lietuvos radijo šimtmetis. ...