Grafikas A.V.Burba: esu laimės paukštis (interviu)

Antradienį Klaipėdos apskrities Ievos Simonaitytės viešojoje bibliotekoje savo kūrinių parodą pristatys klaipėdietis grafikas Augustinas Virgilijus Burba.

Dailininkas ekspoziciją įvardijo vienu žodžiu – „Buvimas“.

– Kodėl toks parodos vardas?

– Paveikslų imuosi lyg atsivėrimo jausmais. Tai lyg širdingas buvimas su daiktais – dalykais absoliučiai laisvoje erdvėje. Paveiksluose palieku viską, kas su manimi buvo, yra ir bus. Nes būsimuose paveiksluose sudėsiu dalykus, atsivėrusius piešiant ir šį darbą, ir kas ateis į mane iš jau nupieštų, nutapytų paveikslų gyvenimo be mano valios.

– Ką pamatysime ekspozicijoje?

– Eksponuosiu darbus gana kamerinio turinio: žmogaus figūros ir dažniausiai kėdės ar kelių abstraktesnių formų improvizacijų kompozicijas, kuriose vyrauja spalvotas piešinys, ir tik kai kuriuose darbuose jis perauga į tapybą pagal jos klasikinę sampratą.

– Kaip jums pavyksta prakalbinti daiktus?

– Mano paveiksluose figūra ir daiktas yra visais atžvilgiais be pradžios ir be pabaigos. Linija ieškau daikto judesio, o spalva, tonas, išeidami iš daikto ribos, palieka jo buvusį ir esamą pėdsaką. Linijomis, spalvomis ir kitomis vaizdavimo priemonėmis liečiu ir judinu, kalbinu daiktus. Didesnė ar mažesnė piešimo, tapymo ekspresija, judesio dinamika duoda įvairų tų pačių dalykų, – pavyzdžiui, spalvos, tono, faktūrų – suvokimo efektą. Tokiu būdu galiu išvengti banalumo – paveikslo tik kaip daikto vaizdo. Siekiu kurti daiktų buvimo paveikslus. Tiesiog piešiu vyksmą. Beveidę vertybę iki mano pirmų prisilietimų piešiniu, spalva.

– Kuo įdomi jums figūra ir Vienos stiliaus kėdė, tokios dažnos jūsų darbuose?

– Ši tema „veža“ mane jau kelerius metus. Aure, šie gi daiktai būtent turi su kaupu to, apie ką šneku, – jie pilni judesio. Vienos kėdė, kitaip, nei dažnai matai figūrą (ypač žmogaus), visada kelia susižavėjimą formos grakščiu nesustabdomu judesiu. Teko jas matyti muziejuose jų pačių tėvynėje ir turiu neišblėstančių apie jas, tėvų vadintų „krasė“, prisiminimų. Nors profesionali veikla jau gerokai pakeitė mano romantizuotą prigimtį, atvedusią prie vaizduojamųjų menų, bet šios kėdės grožio genetika tebežavi iki šiol. Kaip daugelis kitų praktinio vartojimo daiktų, kurtų ir kuriamų su dvasiniu polėkiu. Grakščiai išlenkta nuo pradžios iki galo forma, medžio tauri spalva... Daiktas, sukurtas šventei. Puošiantis padengtą stalą, laukiantis draugo svečių kambaryje...

– Tikrai ypatinga, nekasdieniška nuotaika...

– Tokios šventiškos nuotaikos reikia, kad eičiau į savo paveikslus. Paveikslais eičiau į kitus. Kad galėčiau pasakyti: „Esu laimės paukštis. Esu laisvas paukštis“.

– Kiek tokia laimė gali tęstis?

– Kadangi kito buvimo laimingasis nežino, tad laimės amžius sutampa su jo amžiumi.

– Kaip laimė atrodo?

– Taip pat, kaip laimingojo paveikslai.

– Kiek tokių laimingųjų yra?

– Jiems patiems nesvarbu, nes kitų neskaičiuoja.

– Kiek tokių laimingųjų reikia?

– Laimingieji neskaičiuoja eilės tvarka. Jis žino, kad yra čia ir dabar.

– Kiek laimė kainuoja?

– Laimingasis teigia, jog tiek, kiek jo paveikslai. Jų kaina yra jo gyvenimo kaina.

– Kuo ir kiek laimingesnis skiriasi nuo laimingojo?

– Dieviškai laimingi tokių klausimų negirdi.

– Kodėl kai kam atrodo, kad laimingiesiems „nuvažiavęs stogas“?

– Kaip geriau, spręskite patys: nors be stogo, tačiau šviesoj; ar pastogėje, bet tamsoj?..

A.V.Burbos parodos „Buvimas“ atidarymas – spalio 12 d. 17 val. I.Simonaitytės bibliotekos III aukšto hole, kur ji veiks iki spalio 30-osios. Parodą pristatys dailėtyrininkė Kristina Jokubavičienė. Per vernisažą akordeonu gros Vitalijus Dobrovolskis.



NAUJAUSI KOMENTARAI

Galerijos

Daugiau straipsnių