Kepdavo ant smalčiaus

Užsigavėjimą svarbu pradėti jau nuo ketvirtadienio – riebiais pusryčiais. Sekmadienį valgydavo septynis, pirmadienį – devynis, o antradienį – net iki dvylikos kartų. Septyni kartai galėjo sietis su septyniomis Gavėnios savaitėmis, devyni – archajiško Mėnulio kalendoriaus atbalsis, o dvylika žadėjo tiek pat sočių Saulės kalendoriaus mėnesių.

Riebumas – tik gyvulinės kilmės. Taigi, tradicinių Užgavėnių kvapas – ne daug kartų virinamo aliejaus! Koks gi jis? Neabejotinai dauguma sakytų: blynų. Teisingas atsakymas būtų – gyvulinės kilmės, dažniausiai kiaulienos, čirškinamų riebalų, spirgučių kvapas, nes nieks net blynų Užgavėnėms seniau nekepė ant aliejaus – aliejus naudotas pasninko valgiams, Užgavėnės turėjo būti riebios. Riebumas anuomet buvo suprantamas kiek kitaip nei dabar.

Žemaitis kraštotyrininkas Juozas Mickevičius knygoje „Tėvų ir protėvių žemė“ rašo: „Ryte iš gyvenamųjų namų visur į viršų kildavo dūmai, kaimas pakvipdavo kepamais spirgučiais.(...) Šiupinį moterys pradėdavo virti anksti ryte, nes tą patiekalą reikia gaminti ilgai.(...) Jis laikytas ypatingu Užgavėnių valgiu. (...) XX a. pradžioje ir Žemaitijoje vis rečiau bebūdavo valgomas. (...) Užgavėnės be blynų – ne Užgavėnės. Juos kepdavo riebiai – ant lydytų kiaulės taukų – smalčiaus. Pradėdavo valgyti apie 16 val.“

Taukuose būdavo verdamos ir riebios spurgos, ir žagarėliai.

Visoje Lietuvoje per Užgavėnes valgyta kiauliena. Ne tik dėl to, kad kiaulė – sotumo ir ėdrumo simbolis. Jos protėviai išmokė žmogų knisti žemę – tapti žemdirbiais. Kiaulienos valgymas sietinas su archajišku ritualu, kuriuo siekiama užmegzti ryšį su mirusiais protėviais, jiems įsiteikti prieš būsimus žemės darbus.

Žemaitijoje šeimininkas Užgavėnėms išvirtą kiaulės galvą padalydavo visai šeimynai, o uodegą suvalgydavo pats, kad rugių ir kviečių varpos būtų tokios ilgos kaip kiaulės uodega. Tiesa, pastebėjote, kad dabar parduotuvėse galima matyti visai kitokių kiaulės uodegų – trumpų ir storų? Ne pagal tokias pranašaudavo. Tradicinių veislių ir kiaulės kitokios, kitokios ir jų uodegos.

Tai, kad būtent blynai tapo labiausiai su Užgavėnėmis siejamu patiekalu, yra šiuolaikinės miesto kultūros reiškinys, o XIX a. lietuviai kaimuose masiškai tikrai jų nekepė.

Šiupinio šventė

Mažojoje, Šiaurės, Lietuvoje, Žemaitijoje svarbiausias Užgavėnių ritualinis patiekalas – šiupinys, verdamas iš miežinių kruopų, žirnių, pupelių, pupų, mėsos, bulvių, visaip varijuojant, įvairių prieskonių. Į šiupinį būtinai dedama kiaulės uodega ar virta kiaulės knyslė, o apie Tauragę prie šiupinio buvo verdama ir kiaulės galva.

Tikėta, kad pirmasis iš jaunuomenės šiupinyje radęs uodegą dar šiais metais ves ar ištekės. Laukuvos apylinkėse šiupinys – kruopų košė su gaidžio pasturgaliu. Netekėjusiai merginai čia būtent jis pranašavo, kad ji dar šiais metais ištekėsianti. Tą jauną moterį, kuri šliubą imdavo (ištekėdavo) paskutinį sekmadienį prieš Užgavėnes, vadino Šiupinio marčia (Plateliai).

Kruopos – grūdų dukros. Grūdai, galintys ilgam išsaugoti ir naujai atkurti gyvybę, dauginti ją, yra nepaliaujamo gyvybės vyksmo simbolis. Taigi ir kruopos šiupinyje simbolizuoja mirtį ir prisikėlimą – kad prasikaltų naujas daigas, grūdas žemėje pirma turi apmirti. Užgavėnės – žiemos atsikratymo šventė, t. y. perėjimas į kitą, naują, metų ciklą. Kad užgimtų nauja, sena turi numirti.

Mažojoje Lietuvoje, kurios metus šiemet minime, Užgavėnės net vadintos Šiupinio švente (vakaru). Kristijonas Donelaitis nepamiršo šio patiekalo paminėti ir pirmajame lietuviškame literatūros kūrinyje – poemoje „Metai“. Tarpukario Klaipėdoje šiupinio vakarai buvo organizuojami siekiant surinkti lėšų šalpai ar kitiems visuomeniniams reikalams. Šiame regione šiupinys gamintas ir su aviena ir išskirtinai Užgavėnėms virta avienos sriuba – avienė. Ji valgyta su įvairiais miltiniais kukuliais. Senoliai sakydavo, kad, valgant stiprią ir riebią avienę, galima nesergant gyventi 200 metų.

Mėsą suvalgę kaulus panaudodavo ne tik žaidimams, pokštams, bet ir vedybiniams burtams.

Vienas jų mus pasiekė iš Dzūkijos, kurios (Dainavos) metus šiemet taip pat minime. Merkinės merginos per Užgavėnes, nugraužusios kumpio kaulą, trankė juo kaimo vartus ar tvorą: klausėsi, iš kurio krašto išgirs lojant šunis. Iš ten, sako, reikia laukti piršlių per Velykas.

Tai, kad būtent blynai tapo labiausiai su Užgavėnėmis siejamu patiekalu, yra šiuolaikinės miesto kultūros reiškinys, o XIX a. lietuviai kaimuose masiškai tikrai jų nekepė.

Nuo blynų iki pautienės

Blynai siejami su vaišėmis protėvių vėlėms, nes jų personifikacija buvo laikomi namus lankantys persirengėliai, kurie būtinai vaišinami būtent blynais.

Lietuvoje blynai pirmiausia išplito Aukštaitijoje (ir šio regiono metus šiemet minime). Zarasuose sakyta: „Kas blynų bus neragavį, tai tas pats kaip dušių velniui atidavį.“ Daugelio tautų papročiuose blynai išreiškė tikėjimą palaiminga apskrito daikto, įkūnijančio uždaros, blogosioms jėgoms neprieinamos erdvės idėją, galia. Geltonumas ir apskritumas taip pat primena Saulę, kurios šiluma sugrąžina pavasarį.

Pagrindinius Užgavėnių patiekalus – mėsą ir šiupinį – blynai, etnologų nuomone, visoje Lietuvoje nurungė pakankamai neseniai. Tai, kad būtent blynai tapo labiausiai su Užgavėnėmis siejamu patiekalu, yra šiuolaikinės miesto kultūros reiškinys, o XIX a. lietuviai kaimuose masiškai tikrai jų nekepė.

Mieliniai blynai taip pat iš naujesnių laikų. Senovėje kepdavo paraugintus, putlius blynus, kuriuos iškeldavo ne mielės, o į tešlą įtarkuota šviežia ar virta bulvė. Valgydavo ne tik miltinius (kvietinius, ruginius, žirninius), bet ir riebiu padažu aplietus bulvinius blynus.

Per Užgavėnes troškindavo kopūstus su riebesniu mėsos gabalu, dešromis ar karka arba virdavo kopūstienę. Kas neturėdavo, įdėdavo lašinių. Kopūstai mažiau buvo paplitę tik Rytų Lietuvoje. Šaltiena – taip pat tradicinis Užgavėnių valgis.

Užgavėnių vaišės dažnai buvo užbaigiamos ir pieniška lakštinių sriuba, kad nuo žarnų taukai nutekėtų, kad javų varpos būtų brandžios. Pasninkaujant juk ir pieno nevartodavo – reikia ir su juo atsisveikinti.

Įdomu, kad apie Tverečių šeimininkės specialiai taikydavo, kad paskutinis Užgavėnių valgis būtų pautienė (kiaušinienė), tikėdamos, kad vištos bus dėslios. Pautienė ir kiaušiniai būdingi pavasario šventėms. Taigi, ar toks paskutinis valgis ne užuomina, kad žengiama į pavasarį?

Maisto likučių galia

Švenčioniškės šeimininkės virdavo riebią rasalienę iš ruginių miltų raugalo ar paraugintų burokų rūgštymo, kad daržovės geriau derėtų.

Užgavėnių vakarą šeimininkės stengėsi greičiau baigti ruošos darbus, tikėdamos, kad visus metus ūkio ir namų ruošos darbų srityje bus nepralenkiamos.

Dzūkijoje po Užgavėnių vakarienės šeimininkė „nog stalo visus šaukštus, samcį, mentį ir rekecį, kų bulbinį košį grūda, viską krūvon kartu suriša ir už stalo pacian kampelin pastato. Per visų naktį stovi šaukštai kampi.“ Dėl to šaukštus surišdavo, kad šeimininko gyvuliai neiškriktų, nesiskirstytų vienas nuo kito. Peilio nerišdavo kartu – kad vilkai gyvulių neišpjautų.

Užsigavėti reikia būtinai tada, kada reikia, o atsigavėti – kada yra kuo. Apie tai byloja lietuvių liaudies sakmė: „Vienas neturtingas žmogus neturėjo kuo užsigavėti. Turėjo jis vieną meitelį, bet nenorėjo pjauti. Tai ėmė ir nupjovė tam meiteliui ausį ir užsigavėjo. Po kiek laiko žiūri – ausis vėl ataugusi. Paskui atėjo Velykos, reikia atsigavėti. Jis nupjovė vieną ausį, bet ta nebeataugo.“

Tikėta, kad Užgavėnių maisto likučiai turi ypatingą galią: ištepus noragus prieš pirmą arimą nuo Užgavėnių likusiais taukais, ne tik noragai nerūdys, bet ir jais suartoje dirvoje usnių neliks, gyvulių ir žmonių gyvatės negels. Tverečiaus apylinkių žmonės tikėjo, kad, „nors truputį mėsos palikus, pelės rūbų nekapos“.

„Riebulis“ šeštadienis

2023 m. – Žirgo atmintini metai. Per Užgavėnes prajodinėdavo žirgus, pravažinėdavo arklius, pasikinkę apvažiuodavo laukus ratu, važiuodavo svečiuotis. Kuo toliau nuvažiuodavo, tikėdavo, tuo ilgesnis linų pluoštas užderėsiąs. Net mūsų dienas pasiekė frazeologizmas „linus pratęsti“ – pasisvečiuoti (per Užgavėnes).

Žemaitijoje tikėta: jei nori, kad arklys būtų patvarus ir stiprus, jį reikia mankštinti Užgavėnių dieną, t. y. važiuoti pasivažinėti (Laukuva), jei nori, kad pasisektų arklį parduoti, Užgavėnių dieną su tuo arkliu važiuok pasivažinėti (Kaltinėnai, Šilutė). Kas žino, gal nūdienoj tas pritaikoma ir plieniniams žirgams?

Pėsti, raiti ar važiuoti – visi laukiami „riebulį“ šeštadienį – vasario 18 d. Lietuvos liaudies buities muziejuje. „Kartu uosim ir gal net josim, triukšmausim ir pokštausim, kad visi galėtume patvirtinti, jog prisivalgėm, prisičiudijom ir privargom, kaip per tikras Užgavėnes! Prasidės Gavėnia – atsiilsėsim ir nuo riebalų pertekliaus išsivalysim.“

Šventinis šiupinys

1 stiklinė pupų,

1 stiklinė žirnių,

1 stiklinė pupelių,

1 stiklinė kruopų,

5–7 bulvės,

1 kg mėsos,

pipirų,

lauro lapelių,

druskos.

Pupas, žirnius, pupeles ir kruopas išmirkykite. Į puodą įpilkite apie 3 l vandens, sudėkite išmirkytas ankštines daržoves ir kruopas, gabalais supjaustytą mėsą ir viską virkite, retkarčiais pamaišydami. Kiek pavirę sudėkite gabalais pjaustytas bulves. Baigdami virti įberkite prieskonių ir druskos. Truputį pavirkite. Tada vandenį nusunkite ir šiupinį sukratykite.

Iš Nijolės Marcinkevičienės knygos „Metai už stalo“

Mažlietuvių kopūstai su kiauliena – ypatingo gardumo turėtų būti

Reikės: 1 kg riebios kiaulienos, 1,5 l raugintų kopūstų, duonos tešlos, druskos, lauro lapelių, pipirų, stiklinė vandens.

Mėsą sudėkite į ketaus puodą, iš visų pusių apkamšykite kopūstais, įpilkite pasūdyto vandens. Ant viršaus uždėkite specialias groteles ir aplipinkite duonos tešla. Troškinkite karštoje krosnyje.

Kraujiniai blynai – įdomūs, tik ne kiekvienas gali pasigaminti, bet ir tiktų ne kiekvienam

Reikės: 2 stiklinių ruginių miltų, stiklinės kiaulės kraujo, stiklinės karšto vandens, 100 g lašinių, druskos, riebalų.

Nuolat maišant į kraują pilamas karštas vanduo. Į šitą mišinį įplakami ruginiai miltai. Lašinukai paspirgomi ir pilami į tešlą. Kabinama šaukštu ir krečiama į įkaitintą keptuvę. Tinka valgyti su sviestu ar grietine skiesta varške.

Stikliniai makaronai – lengviausia pasigaminti ir tinka Užgavėnių paskutiniam valgymui prieš vidurnaktį, „kai mėsa jau nebelenda“.

Reikės: 4 šaukštų krakmolo, 4 kiaušinių, vandens.

Kiaušinius ir krakmolą gerai išplakti vandenyje, kad tešla būtų poskystė. Keptuvė įkaitinama ir pamažu į ją pilamas krakmolas. Pakaitinama, išverčiama ant lentelės, supjaustoma plonomis juostelėmis ir metama į verdantį pieną. Tai švenčių valgis. Kai gerai prisivalgai mėsos, tai labai gerai užsisrėbti stiklinių makaronų sriubos.