Dabar ir švietimas, ir kultūra prilyginti verslui: apsimoka-neapsimoka. "Mokykla tampa melžiama karve, žiūrima, ką čia iš jos uždirbus, užuot svarsčius, ką jai davus, kad mūsų švietimas būtų deramos kokybės, kad mūsų vaikai gautų geresnį išsilavinimą", – sako pirmasis kultūros ir švietimo ministras Darius Kuolys.

– Pastaraisiais metais Lietuvos gyventojų pasitikėjimas švietimo sistema – rekordiškai žemas. Tą rodo ne tik visuomenės nuomonės tyrimai, bet ir įsitvirtinęs stereotipas, kad švietimas – vien tik didelė problema. Ar iš tiesų viskas tik blogai?

– Mūsų švietimas yra labai įvairus. Yra daug dalykų, kurie yra tvarkytini, taisytini, keliantys tikrai pagrįstą ir švietimo ekspertų, ir pačios visuomenės rūpestį, bet turime matyti ir stipriąsias puses.

Per Nepriklausomybės metus susikūrėme gerų gimnazijų tinklą. Net regionuose turime puikių gimnazijų, kurias baigę vaikai gali stoti į Vakarų universitetus, jie nesijaučia menkesni, nejaučia išsilavinimo spragų. Geros mūsų moksleivijos nuostatos. Kitur, net senesnių demokratijų valstybėse, tam tikras besimokančiųjų nuošimtis nubyra. Mes šios problemos neturime. Mūsų jaunimas yra pakankamai motyvuotas siekti aukštojo mokslo. Nepaisant visų sukrėtimų, mokytojų rengimo sistemos krizių, uždarinėjamų universitetų, Lietuvos mokykla vis dar turi stiprių, pajėgių mokytojų.

V. Skaraičio / Fotobanko nuotr.

– Į kurią mokyklą siųsti vaiką? Daugeliui tėvų tai tampa didžiuliu galvos skausmu. Kodėl vis dar neturime vienodų galimybių startuoti – švietimo esmių esmės? Ar bent jau artėjame prie to?

– Visi mūsų tyrimai rodo, kad švietimo kokybės amplitudė yra didelė. Net ir Vilniuje ar Kaune pasirinkęs vieną mokyklą gali gauti savo vaikui gerą išsilavinimą, pasirinkęs kitą, prastesnę, gali prarasti pusmetį, net metus ugdymosi laiko.

Kalbant apie mokyklų pasirinkimą, pasaulyje yra visaip. Pavyzdžiui, suomiai siekė sukurti geras mokyklas visiems vaikams, nepriklausomai nuo vietos. Jie neturėjo tikslo pirmauti švietimo pasiekimais pasaulyje, galvojo tik apie gerą išsilavinimą kiekvienam suomių vaikui. Ir pasiekė labai gerų bendrų švietimo rezultatų. Didžiojoje Britanijoje vertinama tėvų teisė pasirinkti tarp įvairių ugdymosi sistemų.

Mes kol kas improvizuojame. Labai daug džiazo mūsų švietimo sistemoje. Nelabai kokybiško, nelabai profesionalaus, veikiamo įvairių interesų grupių.

Neturėtume užmiršti Meilės Lukšienės nuostatos, kad mums, nelabai gausiai bendruomenei, kiekvienas vaikas ir jo išsilavinimas yra labai svarbus. Mes negalime prarasti savo bendruomenės žmonių. Ir iš tikrųjų turėtume eiti Suomijos keliu, užtikrindami kiekvienam vaikui, nesvarbu, kokią mokyklą jis pasirinktų, gerą išsilavinimą.

Jeigu išsikeliame tokį tikslą, turime taip ir veikti – teikti pagalbą mokykloms, kurios patiria problemų. Mokykloje galbūt dirba nuostabiausi mokytojai, ji turi visai neblogą vadybą, bet dėl susiklosčiusių tradicijų, jos padėties regione, kitų specifinių sąlygų jai gali reikėti papildomų išteklių ir papildomos pagalbos. Silpnesnės mokyklos turi laiku gauti adekvačią pagalbą, kad jų vaikams teikiamas išsilavinimas būtų geras.

Atsimenu, tais laikais, kai Švietimo ir mokslo ministerijai vadovavo bičiulis Kornelijus Platelis, o premjeru buvo Andrius Kubilius, tartasi: dėl demografinės krizės neišvengiamai reikia pertvarkyti tuštėjantį švietimo tinklą, bet būtina sutaupytas lėšas palikti švietimui. Buvo galvojama taip: švietimo tinklą tvarkome, bet lėšų švietimui nemažiname. Uždaromos ištuštėjusios mokyklos, bet geriau aprūpinamos liekančios, didinami atlyginimai mokytojams.

Labai daug džiazo mūsų švietimo sistemoje. Nelabai kokybiško, nelabai profesionalaus, veikiamo įvairių interesų grupių.

Bet taip nutiko, kad švietimo tinklui siaurėjant lėšos iš švietimo buvo atimamos. Šito susitarimo vyriausybės nebesilaikė. Ir dabar turime labai nusilpnintą švietimą. Suomijoje, kitose šalyse gabus akademinis jaunimas skatinamas angažuotis mokyklai, dalytis savo gebėjimais su jaunimu. Mes tokio pažangos rato susikūrę neturime. Gabieji nėra skatinami tapti mokytojais. Dabar nutinka taip, kad gabias, darbui pasiaukojusias mokytojas remia šeimos, išlaiko vyrai verslininkai. Bet juk ne devynioliktas amžius, ne dvidešimtojo pradžia, kai Lietuvos mokykla rėmėsi entuziazmu, mokytojų auka.

– Kodėl mūsų švietimo sistemoje tiek daug chaoso? Ar bent įsivaizduojame, kokia ta mūsų mokykla turėtų būti, ar bent turime kryptį?

– Aiškios, telkiančios, deja, neturime. Mes blaškomės. Mūsų švietimui stinga nuoseklumo, savalaikio ir adekvataus reagavimo į iššūkius.

Kitas dalykas – mūsų politinės partijos nesuvokia švietimo kaip esminio visuomenės, tautos savikūros būdo. Žiūrima į jį kaip į savaiminį dalyką. Sovietmečiu irgi buvo toks požiūris – na, sukasi tas švietimas, negali būti, kad nebūtų kur atiduoti vaikų, sulaukusių septynerių metų. Taip, sistema yra, bet mes nuolat turime ją tobulinti, atnaujinti, investuoti į kokybišką mokytojų rengimą, kvalifikacijos tobulinimą, į ugdymo turinį, į mokymosi aplinką.

Mes griebiamės čia vieno, čia kito sando, nematydami, kad visa švietimo sistema yra susijusi. Staiga buvo imta ir sugalvota, kad mokyklose reikia per pusantrų metų atnaujinti visą ugdymo turinį. Metami milijonai, konkurso būdu paskelbiami viešieji pirkimai. Neva taip turinį atnaujinus iš karto išsispręs daugybė švietimo problemų. Švietimo ekspertai, kurių nuomonės, beje, niekas neklausė, sako, kad niekur pasaulyje taip nėra daroma, kad tokių avantiūrų kaip Lietuva niekas nesiima.

Dėl švietimo turi būti karštai diskutuojama, aiškinamasi. Danija, tarkim, sudaro nacionalinius susitarimus, politinės partijos pasirašo labai detalius įsipareigojimus, kas per konkretų laiką bus švietime padaryta. Negalima sprendimų, kurie susiję su visuomenės ateitimi, kurių įgyvendinimui reikia daug laiko ir visos bendruomenės pastangų, daryti staigiai, neargumentuotai, voliuntaristiškai. Padarom, kaip valdžią įgijusiems dabar atrodo, o paskui žiūrėsim, kuo tai baigsis.