Fotografijos klasiko R. Rakausko kūryba susijusi su Lietuvos fotografijos mokykla. Jis vienas pirmųjų atnaujino reportažo raišką, pažvelgęs į aplinką ne angažuoto sovietinio fotožurnalisto žvilgsniu. Serijose „Vilniaus šiokiadieniai“ (1960–1965 m.) ir „Mūsų Kaunas“ (1967–1976 m.) atsiskleidžia fotografo gebėjimas įžvalgiai ir prasmingai perteikti kasdienišką aplinką.

Parodoje šios fotografijų serijos susijungia į vientisą „Vilniaus ir Kauno šiokiadienių“ pasakojimą, aprėpiantį visus metų laikus ir atveriantį miestų kultūros sluoksnius. Autorius, anot Levo Aninskio, yra „atmosferinis“ menininkas – jam rūpi faktūros, žmonių bendrumas, ritmas. Ne charakteriai ir egzistenciniai apmąstymai, bet atsitiktinumai ir veiduose pagauta šviesa. Atrodo, kad Rakauskui kartais pavykdavo atsitraukti nuo dabarties ir aprėpti miesto kaip visumos gyvenimą, paklūstantį gamtos ciklui. Vėjas, sniegas, lietus ir žmonės juda vienu ritmu, dangus gyvena žmogaus jausmais ir atvirkščiai.

Vilniaus ir Kauno miestų fotografavimas buvo du ypatingi momentai fotografo R. Rakausko kūrybinėje biografijoje. Vėliau jis išgarsėjo „žydėjimo“ ir „švelnumo“ poetika, gamtos ir žmogaus analogijomis. Bet fotografuodamas Vilniaus ir Kauno gatves jis dar nieko neprikuria, mėgaujasi atrastąja fotografijos galia įamžinti akimirkos vaizdą. Tiesiog stebi žmones ir pasakoja mažas istorijas apie dviejų miestų kasdienybę. Tuos pasakojimus skiria apie dešimt metų, politinis kontekstas ir pasikeitęs fotografo matymas. Juos sieja objektas – gatvė ir ja tekanti gyvenimo formų begalybė.

Kai fotografuoja R. Rakauskas, gatvė gyvena savo gyvenimą, tarsi nebūtų stebėtojo. Tačiau jis viską pastebi. Sustabdo beišklystantį žvilgsnį, grąžina jį į pradžią, sufokusuoja fotografijos veiksmą į uždarą ciklą. Tokias kasdienybės smiltis paprastai išplauna laiko tėkmė. Fotografija jas sulaiko ir apaugina prarastos būties, netikėtumo, laikinumo išgyvenimais. Tuomet jos švyti net ir nuėmus visą knygos literatūrinį apvalkalą bei dizaino efektus. Lieka miesto būsenų tikrumo pojūtis. Atsitiktiniai sutapimai, kurie yra tokie tikslūs, kad atrodo surežisuoti.

Vilniaus ir Kauno gatvių fotografijos buvo du trumpi ištrūkimai iš būtinybės kurti meną ar pildyti užsakymą. Kaip ir viso pasaulio gatvės fotografijoje, toks nuoširdus ir atviras santykis atrodė įmanomas tik tada, maždaug iki devintojo dešimtmečio vidurio. Tuomet situacija pasikeitė visur – žmogaus privatumą ir orumą saugantys įstatymai trukdo fotografams išlikti nematomais stebėtojais. Fotografija, net ir gatvės, privalo būti režisuojama. Atsitiktinumas irgi turi būti numatytas iš anksto. Tai lyg susitarę patvirtina ir „Vilniaus šiokiadienių“ autoriai: dabar taip Vilniaus nenufotografuosi, sako jie, nes žmonės ne tokie. Tad Rakausko užfiksuotos Vilniaus ir Kauno gatvės – tik akimirka ir šių miestų, ir pačios fotografijos istorijoje. Nebepakartojamas žvilgsnis.

R. Rakauskas gimė 1941 m. Akmenėje. 1962 m. baigęs žurnalistiką Vilniaus universitete, dirbo fotokorespondentu savaitraštyje „Literatūra ir menas“ (1961–1963), žurnale „Mūsų gamta“ (1963–1967), žurnale „Nemunas“ (1967 –). Nuo 1970 m. – Lietuvos fotomenininkų sąjungos narys. Nuo 1976 m. – Tarptautinės meninės fotografijos federacijos (FIAP) garbės narys. 1980 m. jam suteiktas Nusipelniusio žurnalisto garbės vardas, 1997 m. – Lietuvos fotomenininkų sąjungos garbės nario vardas. 2009 m. suteikta Lietuvos nacionalinė kultūros ir meno premija. Už savo kūrybą menininkas yra gavęs 5 Grand Prix, 3 aukso, 1 sidabro, 4 bronzos medalius ir per 70 kitų apdovanojimų.

Paroda pristatoma balandžio 25 d. 17.30 val. Prospekto fotografijos galerijoje (Gedimino pr. 43, Vilnius). Ji veiks iki gegužės 20 d.