Netikėtas rezultatas

Rusijai pradėjus plataus masto invaziją į Ukrainą, milijonai ukrainiečių buvo priversti palikti savo namus. Ne savo noru jie tapo karo pabėgėliais. Nors karas tęsiasi jau trečius metus, pabėgėlių srautas iš šios šalies neslopsta.

Bomboms ir raketoms sproginėjant arčiau civilių gyventojų namų, ukrainiečiai patiria nuolatinę baimę ir stresą, todėl prieglobsčio ir toliau ieško kitose šalyse. Skaičiuojama, kad šiuo metu po visą pasaulį pabirę apie šešis mln. pabėgėlių iš Ukrainos. Tai yra tiek pat ar netgi daugiau, nei žuvo 1932–1933 m. per sovietų valdžios sukeltą Holodomorą. Anot statistikos, Lietuvoje šiuo metu gyvena daugiau nei 40 tūkst. ukrainiečių. Prancūzijoje, kuri savo plotu Lietuvą lenkia daugiau nei dešimt kartų, laikinus namus rado apie 100 tūkst. Rusijos sukelto karo pabėgėlių iš Ukrainos. Susibūrę į bendruomenes, Prancūzijos ukrainiečiai, kaip ir jų tėvynainiai kitose šalyse, buriasi į protesto mitingus ir įvairiais būdais stengiasi atkreipti pasaulio bendruomenės dėmesį į tai, kas Ukrainoje tęsiasi jau nuo pat 2022 m. vasario mėn. Ukrainiečių susibūrimai papuolė į prancūzų fotografo Philippe Lecourtier objektyvą.

„Kai ėmiausi fotografuoti, negalvojau, kad galutinis rezultatas bus būtent toks“, – susirinkusiuosius į parodos „Razom“ atidarymą Vytauto Didžiojo karo muziejuje sveikino ir šeimininkams už galimybę būti pamatytam dėkojo P. Lecourtier.

Rezultatas: pradėdamas fotografuoti mitingus, P. Lecourtier neįsivaizdavo, kad jo darbai virs paroda. Edgaro Cickevičiaus nuotr.

Kovoja su fotoaparatu

Prancūzas jau ne vienerius metus fiksuoja gatvės gyvenimą, kasdienį miesto srautą, žmones ir įvykius. 2022 m., prasidėjus karui, P. Lecourtier ėmė fotografuoti paramos rinkimo procesą.

„Žmonės nešė drabužius, higienos priemones, vaistus. Maniau, kad viso to reikia labiausiai. Vėliau visi supratome, kad prioritetai kitokie. Jūs lietuviai gerai žinote, apie ką aš kalbu. Tai – šalmai, liemenės, tinklai ir kitos kovai būtinos priemonės. Būtent tada atėjo suvokimas, kad vyksta karas, – nenorėjęs likti tyliu įvykiu stebėtoju, P. Lecourties sumanė būdą, kaip galėtų būti naudingas. – Ginklo neturėjau, tačiau supratau, kad jį man gali atstoti fotoaparatas. Ėmiau jį į rankas ir fotografavau toliau.“

Iki tol per objektyvą stebėjęs paramą nešančius prancūzus ir ją į dėžes  rūšiuojančius ukrainiečius, P. Lecourtier ėmė fotografuoti vienas po kito vykstančius mitingus. Kiekvienas jų, kaip pasakojo parodos autorius, buvo vis kitoks. Viename susibūrime Bastilijos aikštėje, ukrainiečiai organizavo labdaros akciją ir rinko aukas. Kitame, Rambuteau gatvėje ir Beaumarchais ir Saint-Michel bulvaruose, skambėjo ukrainietiškos dainos, buvo valgomas ukrainiečių maistas, vaidinamos ukrainiečių autorių pjesių ištraukos, skaitoma poezija.

Tiki pergale

Kai kurie mitingai įtraukė ne tik ukrainiečius. Fotografas sutiko kartvelus, sirus ar čečėnus, puikiai žinančius, kokį siaubingą terorą prieš civilius naudoja Rusijos kariai ir samdiniai.

„Mitinguose mačiau labai įvairių žmonių – karo pabėgėlių, taip pat ukrainiečių, kurie Prancūzijoje apsigyveno dar iki karo. Tiek vieni, tiek kiti mitinguose dalijosi savo išgyvenimais, patirtu šoku, nuolat jaučiamu stresu“, – P. Lecourtier džiaugėsi galėjęs būti įvykių centre, fiksuoti viska ir dalytis. Tokia esą ir buvo jo misija – savo nuotraukomis iliustruoti pasauliui siunčiamą žinutę apie karą Ukrainoje.

„Prancūzijoje dažnai vartojamas žodis „manifestacijas“, tačiau man labiau patinka žodis „mitingas“. Tuo metu parodą pavadinau „Razom“. Šis žodis reiškia buvimą kartu. Būtent tai patiria žmonės, kurie susirenka į mitingus. Jie, mano manymu, veda į pergalę“, – įvykių Prancūzijoje metraštininkas, Kauno publiką kvietė aplankyti jo darbų parodą ir neakivaizdžiai pabūti užfiksuotų įvykių centre.

Fotografijų paroda „Razom“ Vytauto Didžiojo karo muziejuje veiks iki kitų metų sausio 26 dienos.