Nagingas lietuvis prikėlė kadilaką naujam gyvenimui

Blizgantis dangaus spalvos amerikietiškas kadilakas apsuka ratą apie Zapyškio bažnyčią ir nurieda šalia tekančio Nemuno pakrante. Jei tai būtų muzikinis vaizdo klipas, turbūt nereiktų nė muzikos – vien vaizdo grožis suvirpintų ne vieną širdį.

Technologijų –  gausu

Kas geriau: naujutėlaitis prabangus S klasės „Mercedes“ ar pensinio amžiaus amerikietiškas kadilakas? Klasikinių automobilių entuziastas Stasys Pranevičius nė nedvejoja: važiuoti galbūt patogiau mersedesu, bet klasikinė „Cadillac DeVille“ suteikia nepalyginti daugiau emocijų.

1956-aisiais tokių „DeVille“ buvo pagaminta 24 tūkst. vienetų. Dabartiniais mastais tai niekis. Kauniečio garaže stovintis amerikietiškas kupė preciziškai restauruotas. 2,1 t sveriantį „laivą“ varo 8 cilindrų 6 l 285 arklio galių variklis. Nepaisant garbingo amžiaus, automobilyje įdiegta gausybė šiuolaikinių technologijų. Langų ir sėdynių reguliavimas automatinis, šviesos tamsoje įsijungia savaime, karštą dieną orą salone vėsina kondicionierius.

Pabandžius spustelėti garsinį vairo signalą, įsijungia kaukimas, primenantis policijos ar greitosios pagalbos sireną. Pasirodo, į automobilį iš tiesų sumontuota autentiška to meto specialiųjų tarnybų mašinų sirena. Kaip kadilake atsirado šis žavesio suteikiantis aksesuaras?

„Radau sendaikčių turguje Anglijoje. Viena močiutė pardavinėjo tai, ką rado vyro garaže. Paprašė 30 svarų, nupirkau. Interneto parduotuvėje būčiau sumokėjęs apie 300 dolerių“, – šypsojosi pašnekovas.

Kuro bakas paslėptas

Tokios gausios įrangos kadilakas 1956 m. kainuodavo beveik 5 tūkst. JAV dolerių. Palyginimui: „Ford“ arba „Dogde“ kaina nesiekė net 2 tūkst. dolerių. Šiais laikais kadilako klasė prilygtų S klasės „Mercedes“ arba 7-os klasės BMW.

15 colių ratlankis, apautas padanga, puošta elegantiškumą pabrėžiančiu baltu apvadu. Toks originalumas kainuoja – įprastinė padanga kainuotų apie 80 eurų, o baltas intarpas jos vertę padidina net iki 250 eurų.

„Norit – duosiu palėkti? Jei tik rasite kur įsipilti benzino“, – primerkęs akį valiūkiškai šypsosi ponas Stasys.

Suprask, ši procedūra kažkuo ypatinga. Netrukus įsitikinome, kuo. Užtrukome ne vieną minutę ieškodami bako dangtelio. Įprastinėje vietoje ant galinio sparno jo nebuvo. Pasižvalgę galinėje dalyje, apžiūrėjome ir priekinę, bet nieko panašaus, į ką galima būtų pilti degalų, neradome. Galiausiai pasidavėme, o savininkas bakstelėjo į galinį žibintą. Jį pakėlus sublizgo bako dangtelis. Beje, į baką pilamas ne dabar įprastas A95 ar A98, o A66 benzinas. Tokių degalų Lietuvos degalinėse nenusipirksi, tenka piltis A95 benziną, kuris papildomas švino priedu.

Kuriozinės derybos

„Cadillac DeVille“ Stasys įsigijo 2006 m. iš Jungtinių Valstijų. Panašaus automobilio kaunietis ieškojo senokai. Aukcione ebay.com už jį prašyta kaina – 3,5 tūkst. dolerių irgi atrodė normali. Tačiau skelbime nebuvo nurodytas nei savininko telefonas, nei elektroninis paštas. Teko kontaktuoti su kaimynais.

Norite – duosiu palėkti? Jei tik rasite, kur įsipilti benzino.

„Pasirodo, savininkas namuose neturėjo interneto. Buvo toks, švelniai tariant, taurelės mėgėjas. Kiek skambinu, tiek išgėręs. Bet išsipasakojo, kad automobilis ne jo, o draugės, kuri atvažiavo pas jį pabaliavoti. Jiems važinėjant po Oklahomos dykumas sugedo stabdžiai. Tad moteris tą kadilaką ir paliko pas jį kieme. Nuo to laiko automobilis ten ir stovi nejudinamas. Kada tai buvo? – klausiu. Sako – 1968-aisiais!“ – kuriozinį pokalbį su pardavėju prisiminė S.Pranevičius.

Kadangi kupė apleista po atviru dangumi stovėjo daugiau nei pusę amžiaus, jos būklė buvo apverktina. Automobilis buvo nublukintas saulės ir vėjo, tiesa, Oklahomoje lyja itin retai, tad nesupuvęs. Tačiau salone tarp šieno ir lapų apsigyveno pelės.

Varguolis: kai lietuvis JAV rado įdomų automobilį, šis buvo beveik 40 metų stovėjęs po atviru dangumi, o jo viduje apsigyveno pelės. / Asmeninio archyvo nuotr.

Sumokėjęs savininkui ir dar papildomai pakrapštęs piniginę už atgabenimą iš Jungtinių Valstijų, Stasys pradėjo automobilį restauruoti.

Investavo solidžią sumą

Preciziškas procesas truko net aštuonerius metus. Nagingas vyras stengėsi išlaikyti kuo daugiau originalių detalių, tad teko iš pagrindų remontuoti variklį, greičių dėžę, gaivinti kėbulą, užsakyti stiklus. Investicijų reikėjo labai daug.

Pavyzdžiui, greičių dėžė po pirminio remonto Lietuvoje netrukus subyrėjo. Tuomet buvo nutarta ją vežti į Latviją, kur specializuotame servise dėžė buvo perrinkta ir kokybiškai suremontuota. Šis malonumas jau tais laikais kainavo apie 3 tūkst. eurų. Už kruopštų kėbulo dažymą teko atiduoti 8 tūkst. litų. Dabartinėmis kainomis kažin ar užtektų 6 tūkst. eurų.

Pasirodo, savininkas namuose neturėjo interneto. Buvo toks, švelniai tariant, taurelės mėgėjas. Kiek skambinu, tiek išgėręs.

Tepalai ir degalai buvo nekeisti nuo pat 1968-ųjų, tad pirmiausia Stasys pakeitė alyvą, žvakes, pripylė degalų. Po tokio elementaraus aptarnavimo pabandžius įjungti variklį, jis suburzgė vos pasukus raktelį. Daugiau nei 50 metų nejudėjęs automobilis iškart užsivedė! Tiesa, pirkėjas nenumanė, kad ankstesni degalai buvo pavirtę derva ir užteršusi baką ir degalų sistemą. To nežinodamas vyras važinėjo keletą mėnesių, kol vieną dieną turėjo sustoti ir jau rimtai remontuoti variklį. Teko galvoti, kaip iššveisti baką. Sprendimas buvo rastas išmontavus baką, jį pririšus prie betono maišyklės ir pripylus žvyro. Po paros sukimo bakas išsivalė nuo visų nuosėdų.

Buvo pervilktos ir salono odinės sėdynės. Ši procedūra atlikta Lietuvoje. Apdailos detalių chromavimo specialistų teko ieškoti Lenkijoje, kurie užsakymą atliko santykinai nebrangiai – už 4 tūkst. eurų.

Paklaustas, kiek iš viso kainavo kadilako restauracija, Stasys suskaičiavo – 25 tūkst. eurų. Ir tai – dar praėjusio dešimtmečio kainomis, kai galiojo litai! Šių dienų įkainiais galėtume drąsiai dauginti iš dviejų kartų ar net daugiau.

Kaina – šešiaženklė

Daugeliui procedūrų reikėjo specifinių žinių, kurių pašnekovas sėmėsi bendraudamas su įvairių sričių specialistais. Taip pat lankydamasis bendraminčių forumuose, skaitydamas literatūrą iš JAV ir Švedijos, kur istorinių automobilių entuziastai yra patys aktyviausi.

„Dėl informacijos problemų nebuvo. Kaip ir dėl esminių detalių įsigijimo. Variklio, važiuoklės detales – viską gausi. Dizainas ir puošyba – jau tavo paties išmonės ir piniginės reikalas“, – vardijo S.Pranevičius.

Piniginę papurtyti teko ir dėl, atrodytų, visiškų smulkmenų. Pavyzdžiui, vienas originalus „Cadillac DeVille“ ženkliukas kainuoja daugiau nei 400 dolerių.

Didžioji dalis dalių atkeliavo iš JAV ir Europos. Kai kurias entuziastas siuntėsi net iš Argentinos ir Naujosios Zelandijos.

Stengtis buvo verta – sutvarkytu kupė Stasys jau nuvažiavo apie 18 tūkst. km. Paklaustas, už kiek parduotų savo plieninį kūdikį, vyras susimąstė.

„Tokių automobilių kainą nustatyti labai sudėtinga. Juos sunku ir nupirkti, ir parduoti. Viena vertus, gerai prižiūrėtų egzempliorių šiais laikais yra labai nedaug. Jei parduodamas tokių metų kadilakas yra kabrioletas (be stogo), jis kainuos nuo 100 tūkst. dolerių. Žinoma, jei bus neseniai ir kokybiškai restauruotas. Tačiau abejoju, ar tokia kaina lietuviškuose skelbimų portaluose kas nors pirktų. Greičiausiai automobilis iškeliautų į užsienį“, – svarstė pašnekovas.

Grįžta į jaunystę

Susidomėjimas klasikiniais automobiliais užsienyje kur kas didesnis nei Lietuvoje. Ypač tuo garsėja skandinavai. Pavyzdžiui, Švedijoje, nedideliame miestelyje netoli Stokholmo, kasmet vyksta klasikinių amerikietiškų automobilių festivalis „Power Big Meet“. 2008-aisiais, kai jame dalyvavo ir ponas Stasys, į mažesnį nei Kėdainiai miestelį susirinko 14 tūkst. automobilių. Jie atvyko net iš 48 valstybių, dalyviai automobilius plukdė net iš Australijos. Rekordiniais metais dalyvių skaičius siekė net 22 tūkst.

„Pasijutau lyg 1960-ųjų Amerikoje“, – šypsojosi vyras.

Lietuvoje su savuoju kadilaku S.Pranevičius kasmet nupuškuoja apie 2 tūkst. km. Dažniausiai vežioja automobilį išsinuomojusius vestuvininkus, kitų švenčių dalyvius. Neretai dalyvauja ir parodose, festivaliuose.

Kartais tiesiog sėda prie vairo ir palekia keletą kilometrų iki šalimais esančio Zapyškio miestelio ir jo apylinkių. Tokiais momentais atrodo, kad jo kadilakas rieda ne tik asfalto kilometrais, bet ir keliauja laiku. Stasys turbūt nė pats nepastebi, kaip prie savo išpuoselėto „Cadillac DeVille“ vairo nejučiomis grįžta į jaunystę.

 



NAUJAUSI KOMENTARAI

Kadilaka

Kadilaka portretas
Kiek kainuoja idomu realiai

Ufas

Ufas portretas
Mačiau mieste geras

Vladas

Vladas portretas
O čia tai mašiniukas tai ne dabartines plasmases elektromobilai
VISI KOMENTARAI 8

Galerijos

Daugiau straipsnių