Taigi netiesiogiai, bet finansuojame ir Rusijos karinę agresiją Ukrainoje. Kaip tai nutraukti?

Ar Europa liks šalti, jei liktų be Rusijos dujų? Kodėl Lietuva ir po 32-ejų nepriklausomybės metų tebėra sovietiniame elektros tinkle? Ar energetinė nepriklausomybė nuo Rusijos brangiai kainuos tiesiogine – kainų – prasme? Atsakymai į šiuos ir kitus klausimus – „Kauno dienos“ interviu su Energetikos ministerijos viceministru Albinu Zananavičiumi.

Alternatyvos aiškios. Tai suskystintos gamtinės dujos iš kitų šalių – Norvegijos, Alžyro.

Gali atsisakyti

– Per kiek laiko ES realu visiškai atsikratyti energetinės priklausomybės nuo Rusijos? Ar minimas terminas – 2027-ieji Rusijos karo Ukrainoje fone atrodo tinkamas?

– 2027 m. – tai mažiausios ambicijos data, vadinamasis europinis konsensusas, kuriam pritarė visos šalys. Bet visiškai realu didesnę dalį esamo Rusijos energijos išteklių importo pakeisti gana greitai. Neseniai Europos Komisija paskelbė komunikatą ir vertinimą, kad įgyvendinus tam tikras priemones – investuojant į gamtinių dujų diversifikavimą, kad jos būtų gaunamos iš kitų šaltinių, atsinaujinančią energiją, elektrifikaciją, ES pajėgi dar iki šių metų pabaigos sumažinti rusiškų dujų importą dviem trečdaliais, maždaug 65 proc. Šiuo metu ES importuoja 155 mlrd. kub. m rusiškų dujų per metus. Jei visos minėtos priemonės būtų įgyvendintos, metų pabaigoje šis skaičius galėtų būti apie 53 mlrd. kub. m.

Esmė: A.Zananavičius pabrėžia: „Turime suvokti, kad mažiau finansuodami Rusiją per jos energijos išteklių pirkimą prisidedame prie taikos ir žemesnių kainų.“ (Energetikos ministerijos nuotr.)

– Pernai Rusija tenkino apie 43 proc. visos Europos dujų paklausos. Ar technologiškai įmanoma iki metų pabaigos atsisakyti dviejų trečdalių šios dalies?

– Pagal EK pateiktus skaičius du trečdalius rusiškų dujų be skausmo galime pakeisti kitais šaltiniais. Europoje tvirtėja nuomonė, kad, net jei įvyktų visiškas dujų eksporto sustabdymas iš Rusijos, nei sušalsime, nei pražūsime. Kartais reikia truputį laiko, kad pasikeistų ir mąstymas.

– ES dar 2014 m., po Krymo aneksijos, įvykių Donbase, žadėjo diversifikuoti energijos išteklių tiekimą, deja, šia kryptimi pasistūmėjo nedaug. Ar ir šįsyk Europa nesudvejos?

– Negaliu atsakyti už visas ES valstybes, bet požiūris tikrai visiškai pasikeitęs, matau, kad šalys imasi konkrečių veiksmų, visur perkamos suskystintosios dujos, dedamos į saugyklas.

Nepriklausomybė: jau pernai du trečdaliai Lietuvoje sunaudotų dujų buvo nerusiškos. Technologiškai prisijungti prie europinių elektros tinklų galime ir šiandien. „Orlen“ modernizuojasi ir netrukus atsisakys rusiškos naftos. (K. Vanago/BNS nuotr.)

– Kokio masto Rusijos energijos išteklių atsisakymas suveiktų kaip Kremliui tikrai skaudus netekimas? Ar ji turėtų kokių alternatyvų iš jos uždirbti kitur – juk dujotiekių į Kiniją per savaitę nenutiesi?

– Visiškai perorientuoti savo dujų eksporto Rusija negali net dabar, kai realių sankcijų energetikos srityje nėra, nes yra reputaciniai klausimai, nelabai kas nori su ja turėti reikalų. 155 mlrd. kub. m gamtinių dujų, dabar Rusijos eksportuojamų į Europą, perorientuoti kažkur kitur neįmanoma. Dujotiekių nepastatysi per dieną, o jei norima jas skystinti, reikia statyti nepaprastai brangius įrenginius, tai taip pat užtrunka, o daugumos energetikos technologijų eksportas iš Vakarų į Rusiją dabar yra sustabdytas dėl sankcijų.

Kainą kelia karas

– Kokios realios rusiškų dujų alternatyvos?

– Alternatyvos aiškios. Tai suskystintosios gamtinės dujos iš kitų šalių – Norvegijos, Alžyro. Nepaprastai svarbu toliau skatinti atsinaujinančiąją energiją. Ji pradeda vaidinti labai realų vaidmenį, prisideda prie mūsų energetinio saugumo. Trečia kryptis – nešvaistyti energijos. Labai daug jos iššvaistoma dėl energijos netausojančių pastatų ir gamybos procesų.

Reikia daugiau naudoti ir kitas kuro rūšis. Lietuvoje labai sėkmingai pereinama prie biokuro centrinio šildymo sistemoje, tai tam tikras potencialas ir kitose šalyse. Potencialas ir atliekų deginimas, atsinaujinančiųjų švarių dujų – biometano, vandenilio gamyba.

Lietuva beveik visas šias numatytas priemones įgyvendina. Mes – už visišką ir kuo greitesnį energijos išteklių importo iš Rusijos atsisakymą visos ES mastu, ir Lietuva tam yra pasirengusi, čia lyderiaujame. Turime savo infrastruktūrą – suskystintųjų gamtinių dujų terminalą, dujotiekių, elektros jungčių, Būtingės naftos terminalą, kuris gali importuoti naftą iš viso pasaulio, esame tam parengę ir savo elektros sistemą. Skelbta, kad valstybės valdoma įmonė „Ignitis“ neplanuoja sudaryti naujų sutarčių dėl rusiškų dujų įsigijimo, tikimės, kad taip pat atsakingai elgsis ir kiti Lietuvos rinkos dalyviai. Realiai mūsų turima infrastruktūra leidžia apsirūpinti gamtinėmis dujomis iš kitų šaltinių.

– Ar šiandien egzistuoja tokia dujų pasiūla, kad Europa galėtų visiškai atsisakyti jų iš Rusijos?

– Šią akimirką visiškai pakeisti rusiškas dujas būtų sudėtinga – nėra tokios didelės naujos pasiūlos. Bet kainos pakilusios, ir tai signalas gamintojams gaminti jų daugiau. Tad tik laiko klausimas, kada šią išaugusią paklausą patenkins išaugusi pasiūla.

Vytauto Petriko nuotr.

– Kada to realu tikėtis?

– Prognozės – dujų gamyba labai žymiai padidės po metų dvejų. Tada jokio jų trūkumo nebeliks. Iš gamintojų girdėti, kad didins gamybą Norvegijoje, Danijoje, kitose Europos valstybėse, taip pat JAV, Kanadoje, Australijoje, Katare, kitose šalyse, o naftos – Saudo Arabijoje, Venesueloje, JAV.

– Kiek perėjimas prie energijos išteklių iš tolesnių šalių galėtų padidinti jų kainą?

– Tikrai nepasakysiu, kad pristatyti energijos išteklius iš kito pasaulio krašto nieko nekainuoja, nors to kaštai yra optimizuojami, daromi pasikeitimai. Bet transportavimo kaštai kainos daug nelems.

Dėl pačių žaliavų kainos – pernai Lietuvoje dominavo ne Rusijos dujos – per du trečdalius jų be jokio valstybės reguliavimo buvo nerusiškos, tai parodo, kad kitų šalių dujų kaina buvo geresnė. Tad jokio rusiškų dujų kainos stebuklo nėra.

Dabar esmė – nefinansuoti Rusijos karo Ukrainoje, kad jis kuo greičiau pasibaigtų, o taikos metu ir kainos normalizuosis. Visas dabartinis kainų padidėjimas yra karo rezultatas. Kainas rinkoje kelia baimė, panika ir panašūs dalykai. Turime suvokti, kad mažiau finansuodami Rusiją per jos energijos išteklių pirkimą prisidedame prie taikos ir žemesnių kainų.

– Ar atsisakyti Rusijos energijos išteklių netrukdys kokios ilgalaikės sutartys?

– Dėl daugelio priežasčių rinkoje mažėjo ilgalaikių sutarčių, daugėjo rinkos dalyvių, kurie pirko energijos išteklius biržose pagal tą kainą, kuri galioja konkrečią dieną.

Sudarant ilgalaikes sutartis labai svarbu vertinti partnerį, nes viena tai daryti su demokratine valstybe, kita – su Rusija. Lietuva turi vienintelę ilgalaikę sutartį su Norvegija.

– Su kokiomis technologinėmis problemomis trumpuoju laikotarpiu susidurs Europa, siekdama atsisakyti didžiosios dalies Rusijos energijos išteklių? Skelbta, kad siūloma prikelti ir anglimis kūrenamas elektrines.

– Trumpuoju laikotarpiu reikia imtis priemonių, kad būtų užtikrintas energetinės sistemos stabilumas. Yra konsensusas: kur yra anglimis kūrenamos elektrinės, kai yra energijos trūkumas, jos turi veikti. Šalys, kurios suplanavusios uždaryti savo atomines elektrines dėl politinių priežasčių, nors technologiškai jos dar galėtų veikti, gal galėtų pergalvoti savo sprendimą ir leisti joms veikti ilgiau.

Kad būtų galima visiškai diversifikuoti importą, reikia investuoti į suskystintųjų gamtinių dujų infrastruktūrą, nes Europoje trūksta jų terminalų.

Žinoma, visai ES reikia elgtis solidariai: dujotiekių infrastruktūroje dujas paskirstyti reikia taip, kad jos optimaliai tekėtų ten, kur jų reikia, pasiektų visus vartotojus ir dėl dirbtinio deficito nepakiltų jų kaina.

Žinome, ką reikia padaryti, tik tai dabar reikia padaryti anksčiau, nei planuota. Ilgesniu laikotarpiu ES esame sutarę atsisakyti iškastinio kuro iki 2050 m., bet visus numatytus atsinaujinančiosios energijos grafikus turime ankstinti, didinti jai paramą, gaminti daugiau energijos iš atsinaujinančiųjų šaltinių.

Iššūkis – reikia naujų technologijų, kurios leistų subalansuoti mūsų energetinę sistemą, kai ji bus paremta atsinaujinančiaisiais ištekliais. Pavyzdžiui, kur padėti energijos perteklių, kai turime labai daug vėjo. Yra idėjų iš perteklinės elektros gaminti vandenilį ar kitas dujas, kurias, atsiradus deficitui, būtų galima sudeginti, žinoma, neišmetant anglies dvideginio, ir tiekti vartotojams elektrą. Tokių technologijų dar trūksta, ir reikia investuoti į jų kūrimą.

Lietuva rodo pavyzdį

– Sakėte, kad Lietuva tarp lyderių pagal pasirengimą atsisakyti rusiškų energijos išteklių – turime suskystintųjų gamtinių dujų terminalą, jungčių, kitos infrastruktūros. Tačiau, ekonomistų skaičiavimu, pernai Lietuva iš Rusijos įsigijo naftos, dujų ir elektros už daugiau nei 3 mlrd. eurų, Lietuva dažnai minima kaip šalis, kurios energetinė priklausomybė nuo Rusijos viena didžiausių ES.

– Iš tiesų Lietuva kartais net ir autoritetinguose tarptautiniuose leidiniuose pateikiama kaip šalis, kuri yra labai priklausoma nuo Rusijos energijos išteklių. Teko matyti „The Economist“ infografiką, kuriame buvo nurodoma, kad Lietuva 100 proc. priklauso nuo rusiškų gamtinių dujų, lyg neturėtume suskystintųjų gamtinių dujų terminalo, jungčių. Dirbame, kad esama situacija būtų teisingai atspindėta.

Pernai jau du trečdaliai dujų buvo nerusiškos, vadinasi, ne priešui buvo sumokėta. Statistiškai didelę Lietuvos priklausomybę nuo Rusijos energijos išteklių lemia naftos sektorius: „Orlen Lietuva“ – didžiulė Mažeikių naftos gamykla pritaikyta perdirbti rusišką naftą, tad kaip šalis importuojame jos labai daug ir statistikoje atrodome kaip labai priklausomi nuo Rusijos energijos išteklių.

Bet niekas neskaičiuoja, kiek naftos produktų buvo eksportuota. Mažeikiuose naftos perdirbama daug daugiau, nei jos reikia Lietuvai, daugiau kaip pusė produktų yra eksportuojama į kitas šalis, vadinasi, realiai jos sumoka Rusijai ir už jos naftą.

„Orlen“ planai labai aiškūs – atsisakyti rusiškos naftos, kompanija modernizuojasi ir netrukus turėtų paskelbti, nuo kada tai bus padaryta, ir Lietuvos priklausomybė nuo rusiškos naftos bus lygi nuliui.

Labai svarbu, kad naftą importuojame per jūrinį terminalą Būtingėje, vadinasi, galime ją importuoti iš viso pasaulio, nesame priklausomi nuo kokio vamzdžio.

– Tačiau elektros tinklas – posovietinis. Ar įmanoma ir šią bambagyslę nutraukti anksčiau nei 2025-aisiais, kai planuota sinchronizuotis su Vakarų tinklais?

– Nenoriu spekuliuoti konkrečia data, bet tai tikrai bus anksčiau nei 2025 m. pabaiga. Turime susitarti su Latvija ir Estija, nes mūsų visų trijų elektros tinklai tebėra Rusijos elektros tinklo dalis, ir tai ketinama padaryti jau artimiausiu metu.

Technologiškai prisijungti prie europinių elektros tinklų galime ir šiandien. Pernai gruodį išbandėme prisijungimo jungtį su Lenkija, viskas puikiai veikia. Toliau dirbame įgyvendindami tam tikrus tinklo sustiprinimus, kad perėjimas būtų dar sklandesnis, būtume dar saugesni. Bet tikrai nėra tokia situacija, kad mus Rusija atjungtų nuo elektros tinklo ir viskas užgestų.

„Orlen“ planai labai aiškūs – atsisakyti rusiškos naftos, kompanija modernizuojasi ir netrukus turėtų paskelbti, nuo kada tai bus padaryta.

– Ar pradės anksčiau funkcionuoti ir šių metų viduryje turėjęs startuoti dujotiekis į Lenkiją? Kokia jo svarba Europai siekiant atsikratyti priklausomybės nuo Rusijos energijos?

– Data jau paankstinta – jis pradės veikti gegužės 1 d., ir pirmos dujos, kurios juo pratekės, bus nerusiškos.

Ši jungtis svarbi eksportui į Lenkiją, nes Šiaurės ir Vakarų Lenkijoje nėra dujų pertekliaus. Bet Lenkija šiais metais paleis didžiulį dujotiekį su Norvegija, iš kurios gaus didelį kiekį dujų. Tad jei kartais Baltijos regionui trūktų dujų iš Lietuvos suskystintųjų gamtinių dujų terminalo, galėtume gauti iš Lenkijos. Nereikia pamiršti, kad, atsisakius rusiškų dujų, mes būsime vienintelis jų šaltinis Latvijai, Estijai ir Suomijai, tad ši jungtis labai padidins energetinį saugumą ir pagerins mūsų terminalo ekonominius rodiklius, nes jungtį panaudosime ir eksportui į Lenkiją.

– Kokios Lietuvai dar reikėtų naujos infrastruktūros?

– „Orlen Lietuva“ yra paskelbusi, kad ji investuoja į didžiulį projektą, kuris leis atsisakyti rusiškos naftos.

Dar turime padaryti gana greitai ir bus padaryta – instaliuosime 200 megavatų baterijų lietuviškame elektros tinkle, taip padidindami jo stabilumą. Pabaigsime Lietuvos ir Latvijos dujų jungties projektą padidindami pralaidumą, tai palengvins Latvijos požeminės dujų saugyklos užkrovimą, o tai labai svarbu.

Kiti projektai – vėjo parkai jūroje ir sausumoje, dar didesnis saulės energijos panaudojimas. Seimui pateiktas vadinamasis proveržio projektas leis efektyviau įgyvendinti atsinaujinančiosios energijos projektus.

Atsižvelgiant į dideles šildymo kainas, labai žymiai padidinome ir paramą gyventojams patiems įsirengti savo saulės elektrines. Paraiškų buvo labai daug, tad padidinome finansavimą iki 48 mln. eurų, iš kurių 39 mln. bus skirti individualioms saulės elektrinėms ant gyventojų stogų. Jau šiandien 14 tūkst. fizinių vartotojų naudojasi saulės elektrinėmis, suderinta dar 19,5 tūkst. Tad per 30 tūkst. žmonių patys generuosis savo elektros energiją.

Taip žingsnis po žingsnio padidinsime tiek savo energetikos saugumą, tiek ir ekonomine prasme ji bus patrauklesnė, tad ilgainiui susireguliuos ir kainos.

– Ar atominės elektrinės Lietuvoje idėja palaidota amžiams?

– Faktas, kad tradicinė atominė elektrinė su didžiuliais reaktoriais Lietuvai netinkama, nes mūsų jungtys su Lenkija, Vakarų Europa tam per silpnos. Dabar tikslas – iki 2030 m. išnaudoti atsinaujinančiųjų išteklių – tiek saulės, tiek vėjo – potencialą, pastatyti bent du po 700 megavatų vėjo parkus jūroje, ir tuomet gaminsime tiek elektros energijos, kiek dabar vartojame.

2030-aisiais turėsime naują klausimą – pramonės ir transporto dekarbonizacijos. Geriausia kandidatė pakeisti iškastinį kurą yra elektra. Didės elektros poreikis, ir, jei nebus naujų atsinaujinančiosios energijos technologijų, reikės galvoti ir apie atominę elektrinę.

Paketas – balandį

– Lietuvoje sparčiai brangsta šildymas, degalai automobiliams, o kartu kyla ir visų produktų kainos. Prezidentas kritikuoja Vyriausybę, kad ši nesiima amortizuoti infliacijos, kai kitos valstybės jau ėmėsi ir antro kompensacijų paketo. Premjerė žada kompleksinį planą. Kas tai galėtų būti?

– Tai nėra vien Energetikos ministerijos klausimas, dirbame kartu su Finansų ministerija, Lietuvos banku. Premjerė pasakė, kad konkretus pasiūlymas bus balandį, ir jis bus. Dabar galiu pasakyti, kad šiuo metu daroma daugybė skaičiavimų, atnaujinamos prognozės.

Bet reikia neužmiršti, kad energijos kainos yra pakilusios visur, tai nauja realybė, ir tikrai reikės rinktis, kam paramą teikti.

– Kovojančiai su Rusijos agresija Ukrainai paramą pasaulis reiškia ir daugybe simbolinių gestų. Kokie jie galėtų būti ir energetikoje, net jei tai ir turėtų ne kiek ekonominę, kiek simbolinę prasmę? Bent laipsniu sumažinti šildymą gyvenamuosiuose namuose ir biuruose? Gal Lietuvos valstybinės energetikos įmonės monopolininkės galėtų savo pelnus skirti vartotojų sąskaitoms sumažinti ar Ukrainai paremti?

– Valstybinių energetikos įmonių pelnas reguliuojamas. Dabar reikia žiūrėti, kiek už jį galima nusipirkti energijos išteklių. Neabejoju, kad ir pačios įmonės nori solidarizuotis su visuomene, bet jų pelnas nėra tai, kas labai darytų įtaką kainoms.

Kiekvienas žmogus gali prisidėti ir tuo, kad kur įmanoma vyktų viešuoju transportu, nueitų iki parduotuvės pėsčiomis, išjungtų laiku šviesą, nes apie dešimtadalį energijos iššvaistome ten, kur be to galėtume apsieiti.

Solidarumą su Ukraina rodome, o greitu laiku išgirsite apie naujus sprendimus, mažinančius mūsų energetinę priklausomybę nuo Rusijos.

Vykdomi skaičiavimai, kada galutinai atsisakysime rusiškų dujų, netrukus „Orlen Lietuva“ turėtų paskelbti, kad pereis prie arabiškos naftos. Be jokios abejonės, atsisakysime priklausomybės nuo Rusijos energijos išteklių anksčiau, nei tai padarys visa ES.