– Per stipriai mylinčios moterys kartais pašiepiamos – kokios jos pavydžios, nepasitikinčios savimi. Tačiau tokia priklausomybė gali slėpti dideles dramas, ar ne?

– Taip, ir dramas, ir žmogaus kančią. Tokiuose santykiuose gali vyrauti didelis dvasinis skausmas. Todėl ir reikia pagalbos, tai įvardijama kaip priklausomybė. Ne veltui kaip gydymo būdas siūloma psichoterapija.

– Yra daug populiariosios psichologijos tekstų, skirtų tokius santykius turinčioms moterims. Jos raginamos pasitikėti savimi, atgauti savigarbą, moterišką orumą. Ką manote apie tokius patarimus?

– Esu už tai, kad žmonės skaitytų psichologinę literatūrą, kad ir kokia ji būtų. Tai geriau nei nedaryti nieko. Visada naudinga ieškoti kažko, kas artima, primena tavo istoriją. Tačiau, kalbant apie moteris, priklausomas nuo santykių, reikia pasakyti, kad šie patarimai netinka.

Siūlymai atgauti savigarbą ir susiimti nėra geri, nes jos negali to padaryti. Tokiu atveju moteris yra praradusi savo savasties jausmą, ji negali sustoti. Šiems santykiams būdingas visas priklausomybės paketas, kaip ir kitoms priklausomybėms.

– Kaip sau nepakenkti naudojantis patarimais?

– Visada patarčiau spręsti savo galva. Nereikia naudotis patarimais, jei jie atrodo keisti, reikalauja jėgų. Mes turime neblogą, sveiką nuovoką, kuri leidžia mums suprasti, ar kažkoks dalykas tinka, ar ne. Patarčiau patarimą pasimatuoti kaip drabužį.

– Kiek įtakos priklausomiems santykiams turi žema savivertė?

– Žema savivertė susijusi su meilės vaikystėje trūkumu. Nepakankamai mylėtas vaikas nemoka mylėti ir vertinti savęs. Jam reikia įvairių patvirtinimų iš išorės – kad jis reikalingas, gali būti dėmesio centre ir pan.

Savivertė formuojasi iš dviejų šaltinių – to, ką mes patys manome apie save, ir to, ką apie mus mano artimieji. Savivertės trūkumas ir veda į tokius iškrypusius santykių modelius.

– Ką patartumėte tėvams, auginantiems mažus vaikus?

– Galiu tik paprašyti visų mamų – būkite su savo vaikais, neaukokite motinystės dėl karjeros, ypač pirmaisiais vaiko gyvenimo metais. Dabar visi dirba kaip išprotėję, bet ateina laikas, kai reikia būti su savo vaiku. Nepalikite jo auklėms, leiskite laiką su vaiku.

Vaikas turi jausti, kad jis yra prioritetas, nesvarbu, ar ruošiama vakarienė, ar kartu atliekami namų darbai, ar tiesiog sėdima šalia. Vaikui reikia paskirti bent kelis vakarus per savaitę.