– Pastebima, kad Kinijos ekonomika vis stiprėja. Jūsų nuomone, kokios to priežastys?

– Kad atsakyčiau į šį klausimą, bandysiu situaciją apibūdinti per produkto gyvavimo ciklo koncepciją. Kiekvienas produktas turi savo gyvavimo stadijas: vystymas, pristatymas, augimas, branda ir smukimas. Skirtingos kompanijos, gaminančios įvairius produktus, kuria savo strategijas ir bando užsiimti kuo geresnę rinkos poziciją, kad galėtų toje rinkoje pasilikti kuo ilgiau.

Vystymo stadijoje sukuriamas naujas produktas. Kai priimamas sprendimas, produktas pristatomas rinkai. Po to seka augimo stadija, kai technologinės žinios apie šiuos produktus labiau prieinamos, naujos kompanijos gali įeiti į rinką. Susidariusi konkurencija lemia kainos kritimą ir produktą padaro labiau prieinamą pirkėjams.

Kita vertus, pats produktas tampa labiau standartizuotas, todėl pakaitalo kaina pirkėjams mažėja. Prekės kaina neretai tampa svarbiu kriterijumi, kai renkamasi, kurį produktą pirkti. Tai – brandos stadija, po kurios seka smukimas. Pastarasis įvyksta tada, kai sukuriami nauji produktai, iš rinkos išstumiantys pirmuosius.

Nuo pat augimo iki brandos nauji rinkos dalyviai prisiima sekėjų strategiją – jie bando jau esamą produktą komercializuoti, padaryti jį pigesnį ir lengviau prieinamą. Kinija prisiėmė pagrindinį vaidmenį kaip efektyvios gamybos šalis. Per pastarąjį dešimtmetį mes stebėjome, kaip tarptautinės kompanijos perkėlė savo produktų gamybą į Kiniją, taip savo prekes paversdamos pigesnėmis ir lengviau prieinamomis.

Vis dėlto kyla klausimas – ar šalis išlaikys prisiimtą vaidmenį. Spėju, kad atsakymas yra „ne“. Visų pirma, per pastaruosius metus stebėjome, kaip didėja kinų vartotojiškumas. Tai lėmė miestuose gyvenančios vidurinės klasės pajamų pakilimas. Taigi Kinijos vartotojai gali daryti ir jau daro didelę įtaką pasaulio ekonomikai.

Remiantis tarptautine vadybos konsultavimo įmone „McKinsey & Co.“, miestuose gyvenančių kinų disponuojamos pajamos iki 2020 m. pasieks 8 tūkst. JAV dolerių per metus. Panašų lygį yra pasiekusi Pietų Korėja, tačiau Kinijos populiacija daug didesnė. Tarptautinėms kompanijoms tai – didžiulė vartotojų armija. Kinija tampa ne tik produktų gamybos, bet ir jų vartojimo šalimi.

Antra, šalis išreiškė ambiciją tapti ne produktų kopijuotoja ar idėjų įgyvendintoja, bet technologijų kūrėja. Kaip tvirtina „Financial Times“, Kinija – šalis, išradusi kompasą ir paraką, – pastaraisiais metais labiau išgarsėjo ne inovacijomis, o už kopijavimu gamyboje. Dabar Kinija lėtai bando susigrąžinti turėtą statusą.

Pastaruosius metus valdžios įgyvendinamą politiką galima vadinti palaikančia. Statistika rodo, kad moksliniams tyrimams ir plėtrai Kinija kasmet išleidžia 20 proc. daugiau. Šiuos pinigus skiria tiek viešasis, tiek privatus sektoriai. Skiriamų pinigų suma pasiekė 159 mlrd. JAV dolerių.

– Kinija turi įgūdžių, patirties (angl. „know how“), nes Kinija buvo viena pagrindinių šalių, kuriose didžiosios kompanijos gamindavo savo produktus. Ar tų žinių, įgūdžių užtenka, kad Kinija galėtų konkuruoti su tarptautinėmis bendrovėmis? Ar Kinija yra konkurentė?

– Į inovacijų koncepciją galima pažvelgti per ardančiųjų inovacijų (angl. disruptive innovation) perspektyvą. Tai teorija, sukurta Harvardo profesoriaus Christenseno Claytono.

Ardančiosios inovacijos komplikuotas technologijas transformuoja į kažką paprasto, ką visi vartotojai gali įsigyti. Tai į rinką atneša kažką įperkamo ir paprasto bei galiausiai išstumia pagrindinį lyderį. Amžiuje, kai informacija ir žinios yra atviros ir lengvai prieinamos, valstybės turi galimybes pakeisti savo poziciją ardančiųjų inovacijų atžvilgiu.

„Wanda“ siekia nurungti „Disney“ atrakcionų parkų kovoje Kinijoje, „Didi Chuxing“ sėkmingai konkuruoja su „Uber“ mobiliųjų transporto programėlių industrijoje, „Li Ning“ varžosi su „Adidas“, o „Apple“ susiduria su stipriu konkurentu „Xiaomi“.

Remdamasi minėta teorija, darau prielaidą, kad Kinija gali tapti ir gal jau tapo galvos skausmu didžiosioms kompanijoms. Įdomu ir tai, kad Kinijos bendrovės dažnai skirtingose srityse sukuria analogą, skirtą vidaus rinkai. Šie analogai Kinijoje tampa konkurentais tarptautinėms kompanijoms.

Pasak „Bloomberg“, „Wanda“ siekia nurungti „Disney“ atrakcionų parkų kovoje Kinijoje, „Didi Chuxing“ sėkmingai konkuruoja su „Uber“ mobiliųjų transporto programėlių industrijoje, „Li Ning“ varžosi su „Adidas“, o „Apple“ susiduria su stipriu konkurentu „Xiaomi“. Teko skaityti, kad tik kavinių tinklas „Starbucks“ kol kas nenukentėjo nuo konkurentų, nes bendrovė gerai dirba, o jos klientai išlieka lojalūs. Tai jau laikoma keista tendencija.

– Kinija yra didelė šalis, turinti didelę vidaus rinką. Ar šis faktas daro įtaką sėkmei?

– Taip, žinoma. Jau minėjau, kad Kinijos atveju tai vienas iš pagrindinių aspektų. Šiandieniniame pasaulyje po naftos antru turtu būtų galima laikyti vartotojus, turinčius perkamąją galią. Tarptautinės bendrovės nori didinti ne tik savo produkciją, bet ir pardavimų apimtis tokiose didžiosiose rinkose, kaip Kinija ar Indija. Pavyzdžiui, „Apple“ Kinijoje parduoda ketvirtadalį savo produkcijos.

– Daugelis produktų, sukuriamų Kinijoje, tarsi taikosi ar bent bando vizualiai priminti konkrečius prekės ženklus. Pavyzdžiui, jau minėti „Xiaomi“ telefonai vizualiai panašūs į „Apple iPhone“ telefonus. Prekės ženklai, į kuriuos taikosi Kinija, paprastai gerai žinomi. Ar Kinijos bendrovės galėtų „pavogti“ dalį didžiųjų kompanijų klientų?

– Kinija žingsnis po žingsnio tampa „ardančiąja inovatore“. Manau, kad tokie prekės ženklai, kaip „Xiaomi“, „Huawei“, „OPPO“, „Vivo“, iš tiesų turi galimybę pasiekti rinkos viršūnę.

Iš pradžių Kinija pritraukdavo tarptautines kompanijas, pasiūlydama geriausias sąlygas, jeigu šios sukurtų darbo vietų. Prieš kelerius metus Kinijoje buvo įkurtas Zhengzhou miestas, kuriame šiuo metu gyvena apie 6 mln. gyventojų. Miestas buvo pastatytas Taivano bendrovės „Foxconn“ pastangomis. „Foxconn“ – gamybos bendrovė, bendradarbiaujanti su tarptautine kompanija „Apple“. Pagrindinis bendrovėje dirbančių žmonių darbas – surinkti „Apple“ telefonus. Per sekundę surenkama maždaug 5,8 telefono.

Vietinė Kinijos valdžia prisidėjo prie to, kad į šalį būtų pritrauktos tarptautinės kompanijos. Šalis miestuose kūrė infrastruktūrą, statė namus. Valdžia buvo suinteresuota kurti darbo vietas, pritraukiant tarptautines kompanijas – „Dell“, „Hewlett-Packard“, „Samsung“ ir kt. – per tokius gamybos tarpininkus, kaip „Foxconn“.

Vėliau, kaip jau minėta, šalis pradėjo skirti daugiau dėmesio technologijų vystymui. „Xiaomi“ tapo didele grėsme tarptautinėms kompanijoms, ypač „Apple“. Pasak International Data Corporation (IDC), IDC Worldwide Quarterly Mobile Phone Tracker, du indikatoriai – pardavimai Kinijos rinkoje ir tarptautiniai siuntimai – atskleidė, kad 2015 m. „Xiaomi“ netgi pralenkė „Apple“. Jie pardavė 64 mln. telefonų, kai „Apple“ rodikliai siekė 58,4 mln.

Dar vienas įdomus faktas – 2016 m. krito abiejų bendrovių pardavimai. „Apple“ pardavimo rodikliai tais metais krito nuo 17,1 mln. telefonų iki 14,9 mln., o „Xiaomi“ – nuo 16,9 mln. telefonų iki 10,1 mln. Skaičiai rodo, kad kitos Kinijos bendrovės – „Huawei“, „OPPO“ ir „Vivo“ – pagerino savo pozicijas Kinijos rinkoje.

Vis dėlto „Xiaomi“ pardavimai viršijo 1 mlrd. JAV dolerių 2016 m. Tai daugiausia lėmė pardavimai Indijoje. „The Economic Times“ užsiminė, kad „Xiaomi“ pardavimai galėjo sumažėti dėl dar vienos priežasties – „Xiaomi“ tarptautinių ryšių vadovas Hugo Barra paliko kompaniją ir pradėjo vadovauti „Facebook“ virtualios realybės projektui.

Dar viena priežastis galėtų būti ta, kad „Xiaomi“ labiau pasikliovė internetine prekyba, kuri sudaro apie 30 proc. išmaniųjų telefonų pardavimų Kinijoje. Bendrovės konkurentai atidarinėjo parduotuves Kinijoje, užimdami dalį vidaus rinkos. Tai rodo ir kainos: kitos Kinijos bendrovės sugebėjo pakelti savo produktų kainas, o „Xiaomi“ pasiliko ties ta pačia 150 JAV dolerių riba.

Bet kuriuo atveju, nemanau, kad „Xiaomi“ istorija jau baigiasi, nes bendrovė ieško naujų galimybių pasiekti konkurencinį pranašumą. Dar 2014 m. „Xiaomi“ įkūrė naują padalinį „Beijing Pinecone Electronic“. Padalinys vykdo projektą, kurio metu kartu su gamintojais „Taiwan Semiconductor Manufacturing Co.“ kuria savo procesorius. [...]

Išmaniuosiuose telefonuose procesorius yra turbūt svarbiausia ir brangiausia dalis. Pasak „Bloomberg“, iš beveik 220 JAV dolerių kainuojančio „Iphone“ telefono „Apple“ dalis yra 27 JAV doleriai, o nuo „Samsung Galaxy“ telefono, kainuojančio 250 JAV dolerių, bendrovei atitenkanti dalis yra 62 JAV doleriai. Lyderiai, kuriantys procesorius, yra „Qualcomm Inc“ ir „MediaTek Inc.“ Tai sudaro sunkumų Kinijos bendrovėms, norinčioms konkuruoti su tarptautinėmis kompanijomis.

Remdamasi ardančiųjų inovacijų teorija, turėčiau pastebėti, kad bendrovė pasirinko strategiją tapti ardančiąja inovatore ateityje. Nors šiuo metu 95 proc. bendrovės produkcijos parduodama Indijoje, manau, kad ateityje ji gali tapti pasauline įmone.

Panašų vaizdą pastebiu ir kitose srityse. Internetinių pardavimų bendrovė „Alibaba“ paskelbė, kad 50 proc. jos pajamų iki 2025 m. sudarys tarptautiniai pardavimai. Tai reiškia, kad ši bendrovė taps stipria konkurente tokioms Vakarų bendrovėms, kaip „Amazon“. Kinijos kelionių platforma „Ctrip“ šiuo metu jau turi 0,5 mln. klientų. Tai vietinėje rinkoje sukuria konkurenciją „Expedia“. „Mastercard“ ir „Visa“ konkuruoja su kinų „Union Bay“ ne tik Kinijoje, bet ir pasaulinėje rinkoje. „Union Bay“ paskelbė, kad 80 proc. JAV prekybininkų jau naudoja jų sistemą.

– „Union Bay“ paskelbė, jog 80 proc. JAV prekeivių jau naudojasi jų sistema. Kitos Kinijos bendrovės taip pat prognozuoja didelius pasiekimus savo srityse. Tačiau tai primena mokėjimo sistemos „Revolut“ situaciją. Iš pradžių bendrovė buvo matoma kaip grėsmė tradiciniams bankams, tačiau praėjusių metų pabaigoje ji jau turėjo bent laikinai nutraukti veiklą kai kuriose šalyse. Kaip manote, ar Kinijos bendrovės gali būti tik butaforine grėsme?

– Tai gali būti laikinos grėsmės. Tai viena iš galimybių. Viską lemia tai, kaip didžiosios išsivysčiusių šalių (ypač JAV) bendrovės į tai reaguos. Jie turi reikiamų išteklių.

Vis dėlto mikroelektronikoje viskas greitai kinta. Daug ką lemia ateities inovacijos. Turint galvoje visą kontekstą, manau, kad jūsų prielaida gali būti iš dalies teisinga, tačiau idėja, kad Kinija gali nurungti aukščiau inovacijų srityje esančias šalis, taip pat stipri.

– Kinija nėra vienintelė šalis, kuri buvo žinoma dėl mažų gamybos kaštų. Kenija, Indija, Vietnamas, Venesuela, Kuba, Meksika ir kitos šalys taip pat rikiuojasi šiame sąraše. Vis dėlto šios šalys bent šiuo metu nekuria savo produktų, kaip tai daro Kinija. Kodėl?

– Negaliu atsakyti, kodėl kai kurios šalys atsisako savo „efektyvios gamintojos“ vaidmens ir prisiima inovatorių vaidmenį, o kitos pasilieka su pirminiu vaidmeniu. Inovacijų teorija nurodo, kad valstybės, norinčios kurti inovacijas, privalo turėti keturis ramsčius: gerą edukacinę sistemą, inovacijoms pritaikytą aplinką, išvystytas informacines ir komunikacines technologijas ir išvystytas institucijas. Žinoma, Kinija neturi nuostabių ar efektyvių institucijų. Žinome apie korupcijos skandalus, tačiau šalis nuolat tobulino kitus tris ramsčius. Manau, kad šis klausimas lieka atviras tolimesniems tyrimams ar teorijoms.

– Ar įžvelgiate perspektyvų, kad minėtos šalys ar bet kuri kita šalis galėtų sekti Kinijos pavyzdžiu ir pradėti kurti savo produkciją?

– Nesu šių šalių ekspertė, tačiau paminėčiau, kad šiuo metu gyvename galimybių eroje. Esu įsitikinusi, kad internetinė prekyba yra galimybių sritis šalyse, kur naujokai gali užsiimti poziciją rinkoje. Tai galimybė ir ardančiosioms inovacijoms, nes internetinės prekybos rinkoje iš pradžių atsiduriat apačioje.

Turime dar viena kinų inovaciją – „Didi Taxi“. Jeanas Liu, mobiliosios taksi „Didi Chuxing“ įkūrėjas, minėjo, kad jauni žmonės išleisdavo visus savo pinigus internetinėje parduotuvėje „Taobao“. „Mūsų karta taupydavo juodai dienai, tačiau naujajai kartai tai nerūpi. Jie nesitiki susitaupyti būstui Pekine, tad kodėl visko tiesiog neišleidus?“ – sakė J. Liu.

Galime sakyti, kad gyvename visiško vartotojiškumo laiku. Vadinasi, pigios ir prieinamos technologijos ras savo vietą.