Tai, ką praėjusio penktadienio vakarą per televizijos kanalus išvydo Lietuva, pribloškė net Sibiro golgotas praėjusius ir visko mačiusius kankinius, sujaudino kiekvieną, turintį bent kiek žmogiškų jausmų. Kaukėtų apsaugininkų draskyte draskomas ir į visas puses plėšomas spiegiantis vaikas, kurio klyksmai buvo girdėti gatvėje, ir šalia ramiai visa tai šaltu veidu stebintis aukštas pareigas einantis Lietuvos policijos pareigūnas bei anstolė. Lietuvos valstybės vardu (ne okupantų) veikiantys šalies teisėsaugininkai, davę priesaiką saugoti tautos žmogaus teises ir vykdyti teisingumą.

Ši istorija ne sujaudino. Ji krėste sukrėtė daugelį tautos ir pasaulio žmonių. Statistika rodo, kad nufilmuotas „teismo sprendimo vykdymo“ aktas, išsiuntinėtas internete, Lietuvoje ir pasaulyje buvo peržiūrėtas šimtus tūkstančių kartų. Jis vaizdžiai pranešė Europai ir JAV apie vaikų teisių padėtį ir situaciją mūsų šalyje. Žinią apie šį veiksmą transliavo daugelio užsienio šalių televizijos. Su tokiu “teisingumu“ ir demonstruojamu valstybiniu požiūriu į vaiką pasirodėme gražiai: nusmukome nei daugiau nei mažiau – iki viduramžių inkvizicijos, iki sovietinių stribų ir enkavedistų, iki nacių, šaltai „ėmusių“ žydų vaikus. Tame XXI amžiaus teisinės valstybės (kad ji tokia, dažnai tvirtina E. Kūris) veiksme trūko tik keleto dalykų – kamščio į burną, kad nesigirdėtų spiegimo, kumščio į galvą, kad apsvaigtų, ir gal “kaldros“, kad netabaluotų kojomis ir rankomis. Ir viskas – XXI amžiaus teisingumas įvykdytas.

Šiuo veiksmu neabejotinai įrodėme, jog esame valstybė, kurioje įteisinamas iškreiptas ir smurtinis teisingumas. Sąvoka paradoksali, bet realiai galiojanti. Tačiau kas dar labai šiurpina šioje istorijoje? Nekalbėsiu apie vaiką – Lietuvoje akivaizdžiai nėra atsakingai ir deramai dirbančių Vaiko apsaugos tarnybų, kurios būtų įsiklausę į jo širdies balsą, išgirdę jo žodžius ir leidę jaustis ramiam ir saugiam – tą liudija ištisas keletą metų vykęs apgailėtinas jo „dalybų“ procesas. Vaiko teisių apsaugos tarnybos kontrolierės Editos Žiobienės cinizmas vaiko adresu, “teisinis“ jo laisvių ir pasirinkimo galimybės traktavimas neišlaiko jokios kritikos. Brutalaus veiksmo metu mergaitę išgelbėjusi Vaiko teisių tarnybos darbuotoja Andželika Vežbavičiūtė (žemai lenkiuosi Jai) pasirodė esąs vienetinis atvejis – žmogus, ne tik jaučiantis atsakomybę ir pareigą, bet ir turintis širdį.

Tačiau šioje istorijoje stebina Lietuvos valstybės politikų nebylumas, neįstengimas pasižadinti net ir brutalių įvykių akivaizdoje. Gerbiamieji tautos išrinkti valstybės vyrai ir moterys – ar Jūs jau neturite sielų? Ar Jūsų sąmonės neveikia toks brutalus elgesys su vaiku, kad galite tylėti lyg užmarinti?! O gal rūpintis į valstybės gyvenimo epicentrą patekusiu vaiku Jums atrodo per smulku, o kai kuriais atvejais net nenaudinga? Gal bijote būti apšaukti netinkamais terminais? Todėl geriau tegu plėšo tą vaiką kaukėti apsaugininkai ar kas nori, gyvensite sau toliau, lyg tą penktadienį Garliavoje nieko nebūtų įvykę?!

Tautos seimūnų reakcija į vaiko tragediją – tiesiog neadekvati. Po dramatiškos dienos nuskambėję šalti Seimo pirmininkės žodžiai daugelį visuomenės narių ne tik nuliūdino, bet ir labai papiktino. Seimo pirmininkė „nežino, kas kaltas“ ir be to, šita istorija yra “labai politizuota“. Taip ir norisi paklausti pirmininkės, kur spiegiančio vaiko tąsymo momente glūdi "politika“ ir kaip, pedofilijos skandalui besitęsiant jau kelerius metus, net ir nebūnant teisininku, neįmanoma susivokti, kas čia vyksta?

Ar mergaitės psichologinės apklausos su aiškiu kodu „vaikas nelinkęs fantazuoti“ nėra atsakymas į klausimą, “buvo ar nebuvo“? Ar protu nesuvokiami Kėdainių apylinkės teismo sprendimai „grąžinti skubos tvarka“, neapklausus paties vaiko nuomonės, su kuo jis nori gyventi, ir taip pažeidus Vaiko teisių konvenciją bei Lietuvos Konstituciją, nėra ryški nuoroda apie sąmoningą teisėsaugos siekį užgniaužti dar nė neįsibėgėjusią pedofilijos bylą, kur ir mergaitė, ir jos globėja taptų svarbiomis liudytojomis? Ar gerbiamai Seimo pirmininkei nekyla klausimo – kodėl?! Ir ar deramas pedofilijos bylos tyrimas, kurio laukia visa Lietuvos visuomenė, Jai nėra svarbus? Kodėl Seimo pirmininkei nekelia abejonių galimas būsimo teismo dėl A. Ūso scenarijus, kuriame mergaitei atstovautų Laima Stankūnaitė? Ar tada būtų pasiekta tikroji tiesa? Pagaliau – ar Seimo pirmininkei nesvarbu faktai, kodėl mergaitė po 2009 m. įvykių buvo patalpinta į Vaiko raidos centrą ir jai buvo skirti medikamentai, nuo kurių reikėjo, pasak N.Venckienės, “kažką užmiršti“ (turbūt ne tai, koks jos vardas, kas tėvai ir kad kilusi iš Garliavos)?! Tuomet – ką? Ir kodėl, kaip ne kartą rašiusi N. Venckienė, čia buvo toks aktyvus paties A. Ūso interesas?

Tai klausimai, į kuriuos daugelis Lietuvos žmonių seniai turi atsakymus. Teisėsaugos atsainiai tiriama, o tiksliau – sąmoningai blokuota ir deramai netirta pedofilijos byla tik patvirtino faktą, kad kažkam visuomenėje yra labai svarbu prie šių siaubingų dalykų neprisiliesti. Bet toli gražu ne tai, kad to „nebuvo“. Todėl politikų nenoras sužinoti ar “nežinojimas“ man primena ne ką kita, o tautai demonstruojamą veidmainystę, prisidengimą atsainių žodžių šydu, o tai mūsų valstybę paverčia iškreiptų veidrodžių karalyste.

Todėl viešai klausiu – kiek dar ilgai tai gali trukti? Kiek dar ilgai valstybę versite iškreiptų veidrodžių karalyste? Kiek ilgai tauta žiūrės šį brutalų spektaklį, kurio scenarijai lengvai nuspėjami? Kiek ilgai valstybės teisėsaugos institucijos ir vaiko teisių apsaugos tarnybos demonstruos absoliučiai cinišką požiūrį į vaiką, kiek ilgai bus Lietuvoje viešai ignoruojama paties vaiko asmenybė, jo prigimtinės teisės laisvai pasirinkti? Kiek ilgai bus toleruojami absurdiški teismų sprendimai, priiminėjami ne siekiant įtvirtinti tiesą, o ją nuslėpti, ir spekuliuojama įstatymo galia? Kodėl žmogus valstybėje, siekiantis įrodyti tiesą, yra paverčiamas kvailiu, o galimas nusikaltėlis iškeliamas ant pjedestalo? Kodėl vaiko teises, saugų jo vaikystės pasaulį ginanti močiutė ir teta teisinius principus deklaruojančioje šalyje turi grumtis su į namus įsiveržusiais „įstatymo vykdytojais“, o gatvėje – dienomis ir naktimis stovėti budintys nuo vėjo sužvarbę žmonės? Toli gražu tai - ne išprotėję “patvoriniai“, o tikrosios tiesos siekiantys Lietuvos piliečiai, kuriuos daug kam labai svarbu „nurašyti“ į “normalios“ visuomenės užribį. Deja, taip nėra. Ir vieną kartą šitai išgirskite, politikai.

Dar daugiau – kiek gali būti Lietuvoje morališkai terorizuojama tiesos siekianti teisėja N. Venckienė? Ar jos, savo gyvenimo kelią grindžiančios sąžiningumo, doro darbo ir tarnystės valstybei, etiško ir moralaus santykio su žmogumi bei kova su neteisingumu ir korupcija kriterijai yra ne tie patys, kaip Jūsų, gerbiami politikai? Ar siekdami patekti į Seimą, Jūs tautai deklaruojate ne kovą už žmogaus gerovę, jo teises, ne kovą su korupcija ir nesąžiningumu? Tai kodėl dabar Jūs nesusivienijate šioje kovoje? Ar šie N.Venckienės realiai įgyvendinami dalykai Jums staiga tampa nesvarbūs? Tada verta paklausti: tai ko iš tiesų siekiate ir kokioms vertybėms atstovaujate? Ką realiai saugote ir ginate? Kodėl ne tik vaiko, bet ir teisėjos gyvenimo, jos motinos, praradusios savo sūnų, drama Jums lieka tik stebimu viešu spektakliu?

Čia apmaudžiai tenka prisiminti Seimo pirmininkės dejones, kaip skaudu būti viešai šmeižiamam ir gniuždomam dirbtinų mitų, eskaluojamų žiniasklaidoje. O pirmininkė kada susimąstė, kaip jaučiasi N.Venckienė, viešai „krikštijama“ kasdien vis kitkuo (nuo pavydžios bendradarbės, siekiančios užimti kolegos vietą iki velnių gaudytojos) jau kelerius metus? Ir tai - “nieko“?

Politikai yra tie, kuriems tauta suteikė įgaliojimus veikti. Tai veikite, gerbiami politikai. Mąstykite ir dirbkite, kad Lietuvos vaikai nebūtų voliojami ant grindų ir tąsomi kaukėtų banditų, kad žmogus, padavęs pareiškimą dėl galimo nusikaltimo, gautų deramą atsaką iš institucijos, į kurią kreipėsi. Jūsų galia yra daryti viską, kad šalyje atsakingai veiktų visos institucijos. Ir būdų tam reguliuoti Jūs visi turite. Tik turite norėti. Kaip ir norėti, kad valstybėje klestėtų ne smurtinis teisingumas, kad jis būtų aiškiai viešai ir visais būtinais lygmenimis pasmerktas, o jo vykdytojai nubausti. Ir dar viena tautos žmogaus mintis apie mergaitės gyvenimą Venckų namuose, kurią perskaičiau vadinamojo marginalinio portalo komentaruose: „Čia ne koks “teismo sprendimo nevykdymas”, čia – pasipriešinimas tai Lietuvai, kuri užgrobta nusikaltėlių. Kol valstybė priklauso jiems, kitokia tvarka Lietuvoje neįmanoma...” Ar šis balsas nepasakė nieko teisingo?!