Konservatoriai Kaune laimėjo visais lygiais. Tai – faktas. Ar Kaunui nuo to geriau – ne šio straipsnio tema. Kad ir kaip būtų neįprasta, norėčiau apžvelgti stipriąsias šios partijos puses. Ginkdie, prašau neįtarti, kad pakeičiau orientaciją, veikiau tai kvietimas pažinti priešininko rikiuotę.

Juo labiau, kad neapdairi ir ganėtinai pasipūtėliška daugelio politikų laikysena šios partijos Kauno sueigos pirmojo asmens (jis ir Kauno meras) atžvilgiu leido ir tebeleidžia jam mėgautis „nekalto avinėlio“ įvaizdžiu, tuo pat metu iš peties „kertant galvas“ visiems, kas tik mėgina stoti skersai kelio konservatorių buldozeriui. Taip jau būna, kai priešininkas ima ir pergudrauja, šiuo atveju – apsimesdamas naiviu ir niekuo dėtu „aniuolėliu“, kai tuo tarpu faktai byloja visai ką kita.

Tarp konservatorių esama grupės žmonių, greičiausiai laikytinos tos partijos elitu, kurie akivaizdžiai nesibodi paskaityti reikalingų knygučių, iš kurių Makiavelio „Valdovas“ tikrai dar ne pati kiečiausia.

Nėra abejonės, kad ši grupė yra pakankamai pasikausčiusi politinės teorijos fronte ir todėl žino, kad daryti galima praktiškai ką tiktai nori, jei tik žinai kaip. Kare ir meilėje visos priemonės geros. Tą jie ir daro. Tose knygelėse juodu ant balto rašoma, kad visus nuopelnus, kieno jie bebūtų, reikia neišvengiamai prisiskirti sau, tuo tarpu dėl nesėkmių būtina kaltinti ką tik nori, išskyrus save.

Politika – ne asmenybės augimo ar savęs tobulinimo būrelis, tai mūšio laukas ir nėra ko tikėtis, kad priešininkas pasirodys kilnesnis ir gailestingesnis, nei tu pats.

Konservatoriai šitą aiškiai žino. Ką jie bepridarytų (nuo pat tos partijos atsiradimo Lietuvos politiniame žemėlapyje momento), visada kalti kiti – sovietinis paveldas, komunistai (čia paprastai pagal tos dienos konjunktūrą prisegama „socdemų“ ar kokia kita etiketė), populistai („darbiečiai“ ir „tvarkiečiai“), na ir kas tik reikia, kai situacija spiria.
Jei su kuriais nors imama veltis į politinį flirtą, kaip buvo „dviejų K“ (na ir santrumpa, reikia pasakyti), atsirado toks terminas, kaip sisteminės partijos. Atseit, visi kiti yra niekiniai dariniai, o štai „socdemai“ ir „konservai“, nors ir nesutaikomi ideologiškai (šitoje vietoje nors mirk iš juoko), bet vis dėl to yra kitoje svorio kategorijoje ir – įsiklausykite! – „kai Lietuvai to reikia“, gali peržengti savo nesutarimus ir drauge dirbti jos labui, kaip jau ne kartą darė (ir dar daug kartų padarys, kai tik kitaip negalės atsikąsti dalies).

Tuo tarpu vos pasibaigus tokiai draugystei, visos „šiškos“ tuoj buvo papiltos ant vakarykščių politinių sąjungininkų galvos ir, nors kadencija jau gerokai perkopė zenitą, toliau tebėra pilamos. Nepadoru? Šimtas procentų! Neadekvatu? Sakyčiau, taip. Išpūsta ir primeluota? Na, kas turi akis – te žiūri. Tačiau pastačius klausimą kitaip – ar tai tikslinga, žiūrint iš politinės perspektyvos? – atsakymas akivaizdus: tai žinoma, kad tikslinga!!! Juk tai elementari bet kurios „partškolos“ programinė tiesa – juodink savo oponentą kiek tik gali, kaltink jį visomis nuodėmėmis, ypač tomis, kurių jis nepadarė, nes tada sunkiausia apsiginti, o visus jo nuopelnus prisiskirk sau.

Svetimus nuopelnus „konservai“ irgi moka raškyti ir sau ant munduro kabintis. Kauno atveju tai visų pirma Sporto arenos reikalai. Tas projektas, kuris dabar įgyvendinamas su nedideliais pakeitimais, iš esmės buvo patvirtintas jau ankstesnės kadencijos miesto tarybos, o dabartiniam merui tiesiog pavyko, kad kaip tik jam pasitaikė proga padėti kertinį akmenį bei užkasti kapsulę po pamatais. Žinoma, kreipiant dėmesį į simbolius, tai savaime  blogas ženklas, žinant kas prie pamatų nagus prikišo, bet vėl gi kalba ne apie tai. Taip ir gyvename vargo Lietuvoje, skatinami džiūgauti privaloma tvarka, kad ne svetimi (rusai), o savi (lietuviai) mokesčiais apdeda, turtą nusavina ir tyčiojasi be atvangos. Kas „savi“, o kas „svetimi“ įrašiau neatsitiktinai, kad nejučia vienų su kitais nesumaišytume – juk saviškio net ir botagas bučiuoja o ne kanda, ar ne?

Sakote, perlenkiu? O kaip tada vertinti kad ir tokią smulkmeną, kaip šilumos kainos Kauno mieste? Kodėl „blogas“ Garbaravičius kažkaip sugebėjo padaryti taip, kad šiluma Kaune kainuotų pigiau, nei visoje likusioje Lietuvoje, o tuo tarpu „prie konservų“ šilumos kainos liuoktelėjo į viršų taip, kad iš mažiausių Lietuvoje tapo bene didžiausiomis?

O dabar linksmoji dalis: visas šitas klaikus neūkiškumas pateikiamas, kaip kažkokių susitarimų, neva galėjusių pakenkti miestui, atskleidimas ir pasekmių sustabdymas. Verčiu į žmonių kalbą: ankstesnės kadencijos miesto tarybai įgaliojus meras Arvydas Garbaravičius susitarė su šilumos tiekėjais, kad šiluma miestui kainuos tiek, kiek ji ir kainavo visus tuos metus. Kadangi gerai tarėsi, tai ir susitarė už mažiau, nei bet kas kitas. Rezultatas – kauniečiai šildėsi namus, mokėdami mažiau, nei kiti.

Dabartinė miesto valdžia (ar turiu priminti, kas joje turi daugumą?) atskleidė tą susitarimą ir kadangi pati tartis nesugeba (konservatoriams būdingas bruožas), tai ir „panaikino pasekmes“ – kainos iš mažų kaip mat tapo didelėmis. Ir visa tai šaltu veidu  drįstama aiškinti „kubilinių“ mokesčių nuskurdintiems žmonėms, kurie dabar už tą pačią šilumą turės mokėti brangiau!

Tačiau nepaisant akivaizdžių prasilenkimų tiek su faktais, tiek su elementaria logika, šis ūkinės politikos fiasko vis viena bandomas patiekti kaip „moralios politikos“ pavyzdys. Leiskite paklausti, kur čia ta moralė, kai prekė, be kurios neišgyvensi (kalbu apie šilumą) ir iš jokio kito tiekėjo konkurencinėmis kainomis nenusipirksi, staiga ima ir pabrangsta? Ar moralu šaldyti senelius palaikiuose blokiniuose namuose ir grasinti, kad bus atjungtas šildymas, jei jie neišgalės susimokėti? Gal konservatorių moralė pasireikš laidotuvėmis už municipalines lėšas ir nemokamais giedoriais ? O per Laisvės alėją jau ne keli persirengėliai bei šių eilučių autorius neš butaforinį karstą, o žingsniuos įprastinėmis tampančios laidotuvių procesijos?

Na, tikėkimės, kad taip nebus, o jei ir bus – tai dėl to atsiras koks nors kaltininkas, parodęs netinkamą pavyzdį. Garantuoju, tai tikrai nebus konservatorius.

Apibendrinant, galima drąsiai teigti, kad kovoje dėl valdžios (o tai ir yra tikroji politikos esmė), laimi ne kilniausias, teisingiausias ar padoriausias žaidėjas, o priešingai – pats klastingiausias ir sukčiausias, tuo pat metu sugebantis dėtis nekaltu avinėliu ir naivutėle veido išraiška kartoti, kad kokie rimti kaltinimai bebūtų, jis yra niekuo dėtas, nesusitepęs ir atsiriboja nuo visokio šmeižto. Dar galima pagrasinti iškelti ieškinį – bauginimo ir persekiojimo technika konservatorių taip pat neblogai išmokta ir įsisavinta. Dėti apynasrio stambesnėms žiniasklaidos priemonėms dar nesiryžtama, bet pagrūmoti žurnalistams – kodėl gi ne?

A, tiesa, dar vienas dalykas – darant politinę karjerą reikia vengti dėti parašus ant bet kokių dokumentų, turinčių juridinę galią, ypač kai tai susiję su pinigais. Tam yra administracijos direktorius, o „gryno politiko“ sritis – visokie apdovanojimo raštai ir memorandumai. Ar ir toliau keista, kaip Kauno – o ir visos Lietuvos – „konservai“ išsilaiko valdžioje, nepaisant visų ūkinių „kliurkų“, kurios kokį tik nori verslininką būtų atvedusios ne tik prie įmonės bankroto, bet ir prie kalėjimo durų, o gal ir savižudybės? Bet politikai – ypač tie konservatyvieji – tai ne kokie primityvūs verslininkai, jų taip lengvai nepaimsi – prie pinigų jie patys kiek tik išgali nesiliečia ir žarijas žarsto svetimomis rankomis, teisiškai irgi pakankamai gudrūs ir protokolines suktybes išmano ne blogiau už savo vyresniuosius nomenklatūrinius brolius, na, o apie sąžinę negi kalbėsi? Juk būtų „politiškai nekorektiška“...

Galima būtų paklausti – o ką, socdemai, ypač jų nomenklatūrinis sparnas, kitaip elgėsi? Galima ir atsakyti – ne, ne kitaip, bet iš jų ir nebuvo tikimasis, kad jie ims ir pataps tyri it krištolas. Tuo tarpu „konservai“, nepaliaujamai trimituodami, kad jie bus kitokie ir kad nomenklatūra, tai ne ta liga, kuria jie serga, gavę galimybę žodžius patvirtinti darbais, įrodė tik viena – kad melavo nuo pat pradžių ir nė per nago juodymą nieko neištesėjo. Tai kas dabar jais tikės?