Didžiausia šalies partija nėrė į krūmus, siekdama išvengti pralaimėjimo, jos pavyzdžiu pasekė ir keletas mažesnių, suskubdamos palaikyti būsimą favoritą ir pasišildyti likusiais nuo jo šlovės spinduliais.

Tačiau, norint numatyti tokį rezultatą, visiškai nereikėjo būti politikos guru. Tai tiesiog natūralus žmonių atsakas konservatorių vadovaujamai Vyriausybei.

Žmonės pavargo nuo arogancijos, nesiskaitymo su kita nuomone, pavargo nuo karingos retorikos ir įtampos kurstymo.

Todėl didžioji dalis visuomenės balsavo ne už Gitaną Nausėdą, bet prieš konservatorius ir jiems atstovaujančią Ingridą Šimonytę.

Kas tikrai nustebino – tai tolerancijos trūkumas, didžiulis nepakantumas, netgi pagieža, kurią demonstravo gerai visuomenėje žinomi žmonės. Ir ji skambėjo viešojoje erdvėje tiek laimėtojo, tiek pralaimėtojos adresu.

Mano nuomone, mūsų valstybei strateginis klausimas – ne kas sėdės prezidento kėdėje, netgi ar iš viso bus tas prezidentinis krėslas, bet tautos vienybė!

Tai nereiškia, kad visi žmonės turi turėti vienodą nuomonę, ne.  Mes visi skirtingi ir nuomonių įvairovėje, per diskusijas demokratinėje visuomenėje atsiranda geriausi sprendimai, tačiau neperžengiant tolerancijos ribų.

Todėl, mano nuomone, ne mažiau svarbus už šalies gynybos stiprinimą šiandien mūsų visų tikslas yra visuomenės tolerancijos ugdymas, nes tai būtina sąlyga harmoningai ir draugiškai šalies visuomenei sukurti.

Čia yra daug dedamųjų: pirmiausia tolerancijos ugdymas švietimo įstaigose, pradedant darželiais ir baigiant universitetais, diskusijos ir debatai darbo kolektyvuose, realiai išgyvendinant dar veikiantį vadovavimo principą: aš – viršininkas, tu – kvailys“, tolerantiškesnės informacijos sklaidos priemonių formavimas, teisinės saugos tolerancijai užtikrinimas ir daugelis kitų, tačiau svarbiausia, mano nuomone, yra asmeninis pavyzdys.

Vadovai ir viešojoje erdvėje gerai žinomi žmonės turėtų rodytų asmeninį pavyzdį skatindami toleranciją ir pagarbą, nes jų elgesys ir kalba vienareikšmiškai daro didelę įtaką visuomenei.

Gaila, bet ugdyti toleranciją visuomenėje yra ilgalaikis procesas, kuriam reikia nuolatinių pastangų.

Tačiau, skatinant šią vertybę, galima sukurti draugiškesnę ir harmoningesnę šalies visuomenę, kuri supranta, kad mes tarpusavyje galime pasiginčyti, įrodinėti savo tiesas, tačiau neužmiršdami, kad visi esame broliai ir sesės, vaikai šalies, kuri vadinasi Lietuva.