Tai atsitiko Vilniuje po to, kai mano bendravardis Šarūnas „pašpijonino“ mano beveik bendrapavardį Navicką, kuris tuomet buvo ir dabar tebėra sostinės meras. 

Trumpa to reikalo esmė ta, kad Šarūnas ėmė ir įrašė į laikmeną tai, ką Navickas jam sakė, na, neoficialiai. Taigi, tos kalbelės turinys nebuvo skirtas viešinimui, bet Šarūnas, kaip koks „Wikileaks“ hakeris, ėmė ir pasirodė „piktybiškai nenuovokus“, švelniai sakant... Rezultatas – abu išmesti iš partijos lauk  - matyt, kaip neatitinkantys pamatinių vertybių?

Tiesa, formuluotės politiškai painios – „išbrauki iš sąrašų“ ir „sustabdyti narystę“ skirtinguose posėdžiuose taikytos tiek vienam, tiek ir kitam veiksmo dalyviui. Bet čia vilnietiški reikalai...  Man asmeniškai savotiškai ramu – bent jau žinau, kad jokio atsitiktinumo ar kokio „kūrybiško“ pavardžių bei gi vardų skaitymo „apjungimo būdu“ negalėčiau būti „užskaitytas“ tos partijos nariu – dabar ten nei Šarūno, nei Navicko nebėra. Kita vertus, smagu ir tai, kad mano pavardė – ne iš K raidės, o  vardas  - ne Andrius (net keista, kokį atstumiantį atspalvį per trumpą laiką gali įgyti šiaipjau visiškai gražus vardas poros nevykėlių dėka).

Kaune tuo tarpu viskas kitaip. Štai jau kelinti metai visaip rodau dėmesį „konservatorijai“ – o kaip nieko, taip nieko. Tiesa, ponas meras, paskaitęs Londone leidžiamame laikraštyje mano straipsnį,  kartelį  pagrasino susidorojimu konservatorių taip mėgiamu teismų keliu, bet toliau grasinimų nueita taip ir nebuvo. O gaila, mat tokios mero politinės „kliurkos“ paprastai labai nedviprasmiškai parodo visuomenei tikrąjį konservatorių veidą. Kaip tik toks atvejis ir yra pono mero inicijuota byla, kaltinant opozicijos veikėjus šmeižtu, kai šie pagavo merą meluojant ir galimai klastojant tarybos posėdžio protokolą.

Taip, tai ta pati Kauno ligoninių sujungimo istorija, kurioje posėdžio metu balsuota vienaip, o protokole užrašyta jau kitaip. Įdomu, ką reikės daryti teisėjui, jei bylos metu paaiškės – na, sakykime, atlikus nepriklausomą filmuotos posėdžio medžiagos vaizdinę bei garsinę ekspertizę – kad teisūs būtent opozicionieriai, o ponas meras „klydo“? Požymių, kad taip gali atsitikti, daugiau, nei pakankamai. Kita dabartiniam merui A.Kupčinskui nepalankiai besiklostanti byla, kur jo atsiprašymo reikalauja buvęs Kauno meras V.Šustauskas, taip pat dar nebaigta.

Tačiau kuklios mano personos atžvilgiu apsiribojama tik internetiniais komentarais, kuriuos šaltinių teigimu rašo savivaldybės darbuotojai. Beje, tai dar viena situacija, kur šešėlis krinta vis ant to paties A.Kupčinsko, mat policijai išsiaiškinus, jog nepraustaburniški komentarai rašomi iš savivaldybei priklausančio serverio, tolimesniam įvykio tyrimui leidimo nedavė būtent meras. Sakyčiau, kvepia dar viena byla. Tuo tarpu patys komentarai yra tarpuvarčių grafiti bei viešųjų tualetų ar laikinojo sulaikymo kamerų „tautosakos“ lygio.

Ko ir stebėtis – kai vienintelis analizuoti tekstą ir daryti gudrius sugretinimus pro-konservatoriškas avataras, pasirašantis Pikaso vardu, neprideda savo trigrašio, likusieji tesugeba rašinėti „nx – px“ ribose. Taip ir maga atsilyginant rėžti: „konservatoriai, bl...“ Tačiau tiek jau to – anksčiau ar vėliau toji melo uždanga, kuria taip mėgsta dangstytis Kauno meras ir jo aplinka, turės nukristi ir laiko jų išsisukinėjimams lieka vis mažiau.

Dabar grįžkime į teksto pradžią. Tai, kas sostinėje kaip mat tampa skandalu ir tenykščiam merui kainuoja nemažai nervų, o galimai ir postą, jau nekalbant apie partinį bilietą, vis labiau provincialėjančiame Kaune, sakyčiau, yra kasdieninė norma. Jau minėtosios bylos – tai tik keli menkučiai pavyzdžiai iš „konservatorijos“ darbų – darbelių. Apie „auksinę išvietę“ atsibodo ir rašyti, ir skaityti – kaltų, kaip visada, nėra. O ar gali būti kitaip, kai tradiciniu (konservatorišku? socdemišku? bendrapartiniu nomenklatūriškuoju?) „vsio zakonno“ stiliumi visa atsakomybė nurašinėjama „iešmininkams“?

Tikėtis, kad konservatoriai ims ir kažkodėl pasikeis „iš vidaus“ yra taip pat – jei ne daugiau – naivu, kaip to viltis iš jų vyresniųjų brolių, šiuo metu besivadinančių socialdemokratų vardu. Juk turėjome pakankamai laiko pastebėti, kad ne pavadinimuose ar jų kaitaliojime čia esmė – kaip besivadino kairesnė iš „dviejų sisteminių“ Lietuvos partijų, jų nomenklatūriniai įpročiai iš esmės nesikeitė. Kuo geresnė yra konservatyviai dešiniąja besiskelbianti jos sesutė, paaiškinti, remiantis faktais, vargu ar įmanoma. Tuo tarpu tai, kad konservatorių buvimas „prie lovio“ Lietuvai kaip taisyklė reiškia krizę – dalykas nenuneigiamas. Sutapimai? Na, net jei ir taip...

Tačiau akivaizdu, kad tai, kas „Wikileaks“ skandalo fone išlenda kaip yla iš maišo ir drumsčia olimpinį konservatorių tikėjimą savo teisumu Vilniuje, Kaunui ir ypač jo merui, tėra „business as usual“ ir bent jau paviršiuje jokių raibulių tarsi nesukelia. Provincija turi savo įpročius, ir tai, kas labiau civilizacijos paliestuose taškuose kaipmat virsta skandalu ir net gali kainuoti postą (biurokratui – tai pasaulio pabaigos sinonimas), kokiam „mūsų Andriukui“ vis dar nuvarva, kaip nuo žąsies (ar nuo žąsino) vanduo.

Kita vertus - kiek čia liko? Baigsis kadencija, bet ne teismai. Na, o netekus valdymo svertų ir pakitus „politinei valiai“, ką gali žinoti, kaip tie procesai gali pasisukti? Nebent suveiktų „senos garbingos giminės“ įdirbis, o „jaunas ir perspektyvus politikas, atlaikęs visą kadenciją mero poste“, gautų vietą kokioje europinėje ar net euro-atlantinėje struktūroje, iš kurios Lietuvos teismams jį iškrapštyti būtų keblu.