Eidamas Žaliakalniu sutikau žmogų, kurio veide matėsi keisti ženklai. Užkalbinau. Jis pasakė, kad bijo. Ko bijoti Kaune, Žaliakalnyje, Molėtų gatvėje? Jis pasakė, kad muzikos – kitokios, nei buvo įpratęs klausytis. Iš tiesų pro kažkurį langą buvo girdima muzika. Bet – disko, linksma ir neagresyvi. Ko bijoti jos? Todėl, kad vidinės dvasios struktūros byra nuo to, kam nesi pasiruošęs?

Kadaise mano vaikas Gabrielius labai bijojo šunų. Niekaip nesugebėdavome įtikinti, kad nebijotų. Kol per vieną Lietuvos radijo religinę valandėlę išgirdo kunigą Julių Sasnauską sakant: nebijokite to, kas gali sužeisti jūsų kūną, bijokite to, kas gali sužeisti jūsų sielą. Tuomet jis pagalvojo, kad šuo NIEKAIP negali sužeisti jo sielos ir nuo tol liovėsi bijojęs šunų.

Kas gali sužeisti sielą Kaune, kodėl kai ką čia sutinku besinešantį baimę akyse? Juk niekas, jei tik Kaunas yra realus, o ne susikurtas. O susikurto Kauno daug, kaip ir kokio susikurto Paryžiaus ar Amsterdamo. Imi ir susikuri, tai tam tikra prasme praturtina tavo miesto sampratą, leidžia jį pamatyti savo vaizduotėje, tačiau ir suteikia galimybę jo bijoti. Nes pats prileidi į gatves fantomų, kurių realiame mieste nėra. Ir tas disko Žaliakalnyje nebuvo grėsmė, buvo jo bijančio žmogaus sielos išraiška. Sielos, kurios šuo irgi negalėjo sužeisti, bet muzika – štai, prašom.

Baimė irgi yra mūsų fantazijos dalis. Nieko nebijo gal tik Ali Baba ir 240 policininkų. Visi kiti dažniausiai ko nors bijo. Tai priklauso ir nuo kontekstų. Anot vieno anekdotinio posakio, kapinės yra vienintelė pasaulio vieta, kur naktį labiau išsigąsi ne sutikto vyro su beisbolo lazda, o mažos mergytės balta suknute. Bet tai, kad kažkas išsigando muzikos, man buvo dar įdomiau.

Palydėjau tą žmogų iki parduotuvės. Nusipirko pieno, koldūnų ir obuolių. Kasdienybės pastovumas, teikiantis jam ramybės. Po to paklausiau, ar tikrai Kaunas jam kelia kokių nors baimių. Ar tikrai kelia baimių ta muzika. Ne, pasirodo. Nebe. Jis niekur iš čia nevažiuotų ir nieko čia nebijo. Baimė buvo praėjusi, nes pienas, koldūnai ir obuoliai jį grąžino iš fantazijos į realybę. O joje mažai kas gali sužeisti sielą.