Šį sykį nekalbėkime apie visokius kataklizmus, tarkim, apie Seimą ir net apie asfaltą ligi premjero namų. Tegu sau ilsisi ramybėje, amen. Ramiai ir, galbūt, kiek poetiškai pažvelkime į reiškinį, kuris mus ištiko. O ištiko žiema.
Mūsų žiniasklaida (ne visa) minta sensacijomis, o į pagrindinę sensacijų košę sraunia čiurkšle sutekėjo sriuba, o tai ir rodo pagrindinio žinių portalo lygį.
Kaipgi čia apeisi tokią kulinarijos naujieną – iškart nebaigtu pradiniu pakviptų. Taigi, visų pirma – apie ją.
Beje, ragavau. Skonis lyg liesiausiam veganui išvirus nebaigtą savo valgį su visa lėkšte. Skalsu lyg Agurkicho pažadai prieš rinkimus, atrodo, specialiai Žverygai gaminta.
Kas toliau? Dešrelės iš (nuriebinto) gulbės pieno? Matysime, o kas dar įdomaus?
Visiškai nebeaiškūs Centrinių paštų
Mūsų žiniasklaida (ne visa) minta sensacijomis, o į pagrindinę sensacijų košę sraunia čiurkšle subėgo sriuba, o tai ir rodo pagrindinio žinių portalo lygį. Kaipgi čia apeisi tokią kulinarijos naujieną – iškart nebaigtu pradiniu pakviptų. Taigi, visų pirma – apie ją.
Ne, nekalbėsime savaitės tema, kuria nepasisakė turbūt tik susimąstęs tamsus Nevėžis, bet ir tas žada. Ot negeri tie amerikosai, ėmė ir atidavė patys žinot ką. Kada nors baltarusiai taip atidavinės Karbofosą. O europeoidai irgi negeri, nes tuoj mus visus užbetonuos. Štai apie tai ir ši daina.
Draugas susapnavo einąs namo žinoma gatve, bet aklinoje tamsoje. Iš paskos seka keista senutė su dviem sunkiais nešuliais. Ji tarsi žinojo kelią, draugas pagal jos žingsnius rado namus, o senutė kažkur dingo. Jo poetiniu išaiškinimu, ta senutė buvo mirtis, besinešusi vienoje rankoje jo gerus darbus, kitoje – blogus. Štai ir priartėjome prie mūsų temos.
Užsitęsus bobų vasarai, visus traukte traukia į gatves pasidairyti po miestą ir pakvėpuoti benzapirenu. Ir puiku, miestas mūsų gražus, tad ir pasvarstykime, kas jį puošia. O kas kiek mažiau. Šiuo atveju – apie skulptūras.
Yra tokių miestukų, kuriuose viskas taip tobula, kad lyg nieko ir nevyksta. Tarkim, Šveicarijoje. Nuobodybė kvadratu, bet Kaunas kitoks, jame yra viso ko. Žinoma, ir to, ką Kultūros sostinės komanda rodo savo klipuose, bet ir to, kas kelia nerimą.
Prasidėjo mokslo metai ir pilnos gatvės puošnių mokinukų. Jie gražūs kaip pati gamta, atrodo, kad jie ir yra gamtos dalis. Vairuotojai pakeiksnojo kamščius gatvėse, nepagalvodami, kad jie patys ir yra kamščiai. O šiandieniai mokinukai yra žmonės, kurie kada nors mus visus pakeis. Ką jie randa šiandien?
Štai ir atsisveikinam su vasara. Prisiminėm Baltijos kelią. Didžiulė pagarba ten stovėjusiems žmonėms. Nepagarba LRT, šventinį koncertą pavertusiems kažkokiom Kupiškėnų vestuvėm, tik pamiršusiems piršlį pakarti. Linksmintis, kad esame laisvi, galima ir reikia, bet visa ko vertimas sukomercintu bardaku niekaip neatitinka laisvės dvasios.
Kai kas dar dirba, tad vasarą mato tik televizijos žiniose. Kai kas jau atostogauja arba ruošiasi tam. Tad apie ką čia galima rašyti, jeigu grybai dar dygsta, o jūra dar kviečia. Apie juokus visokiausius. Tad, labai švelniai, kad atostogų paukštės nenubaidytume, apie juos užsiminkime.