Įsivaizduokime, kad kiekvienas politikas, valstybės tarnautojas ar pareigūnas kasdien atvyksta į darbą, žinodamas, kad nuo jo darbo efektyvumo ir rezultatų priklausys ne tik valstybės, bet ir jo asmeninė gerovė bei ateitis.

Ne teoriškai žino, jog jis privalo būtų suinteresuotas ekonomikos skatinimu ir biurokratizmo mažinimu, o yra praktiškai ir asmeniškai už tai atsakingas.

Valstybės institucijose dirba apie 78 tūkstančiai tarnautojų ir pareigūnų, dar apie 2 tūkstančiai Lietuvos piliečių yra įvairaus rango politikai Savivaldybių Tarybose ir Seime.

Kaip pasiekti, kad kiekvienas jų mėnesio pradžioje atsidarytų Finansų ministerijos ar Statistikos departamento tinklapį ir pasižiūrėtų, kaip vykdomas valstybės ar savivaldybės biudžeto surinkimo mėnesio planas.

Ir tai nėra taip sudėtinga, tereikia pakeisti valstybės sistemoje dirbančių asmenų mėnesinių priedų ir priemokų skyrimo tvarką, ją griežtai susiejant su nacionalinės ekonomikos pasiekimais, kuriuos geriausiai atspindi kasmet tvirtinamas valstybės ir savivaldybių biudžetas.

Pagal dabar galiojančius įstatymus valstybės tarnautojo darbo užmokestį sudaro: pareiginė alga, priedai, priemokos, apmokėjimas už darbą poilsio ir švenčių dienomis, nakties bei viršvalandinį darbą ir budėjimą. Priedų ir priemokų suma negali viršyti 70 procentų pareiginės algos. Taigi, vieną iš šių sudėtinių pareiginės algos dalių reikia susieti su valstybės biudžeto pajamų plano vykdymu. Taip pat būtina pakeisti Seimo ir Vyriausybės narių, merų užmokesčio struktūrą, kurio viena dalis pastovi, o kita kintama, priklausanti nuo valstybės biudžeto įvykdymo, BVP augimo ir bedarbystės rodiklių.

Kokie būtų tokių pakeitimų rezultatai?

Pirma, biudžeto pajamų plano vykdymas taptų aiškiu rodikliu, skiriant priedus ir priemokas, kurios sudaro daugiau nei pusę mėnesinio atlyginimo. Jei pajamų planas įvykdytas, yra ir priedas, jei metų biudžeto pajamų planas viršytas, tuomet jau yra pagrindas ir realūs pinigai premijoms (vadinamajam 13 atlyginimui).

Antra, valstybės tarnautojams būtų pagaliau aišku, kad jie yra neatsiejama nacionalinių ekonomikos pasiekimų dalis, ir kad nuo jų profesionalumo ir greitų sprendimų priklauso valstybės ir savivaldybių biudžeto pajamos, o kartu ir jų pačių atlyginimo dydis. Taip ženkliai sumažintume biurokratizmą, nes savivaldybės ar ministerijos darbuotojas būtų suinteresuotas išduoti verslininkui leidimą ar reikiamą pažymą ne rytoj, o šiandien. Tarnautojus būtų tiesiogiai suinteresuotas, kad žmogus kuo greičiau pradėtų dirbti ir pradėtų mokėti mokesčius į biudžetą.

Trečia, pagerėtų biudžeto planavimo kokybė, ir padidėtų spaudimas politikams, atsakingiau planuoti pajamas ir ypač išlaidas.

Ketvirta, gerai dirbantys valstybės tarnautojai taptų aktyvesniais bei reiklesniais savo kolegoms ir ypač politinio pasitikėjimo asmenims, nes niekas nenorėtų kentėti dėl neveiklių ministrų ar partinių kadrų, kurie tik gauna atlyginimus, bet neįdeda jokio indėlio į nacionalinę ekonomiką.

Penkta, gal tai ir yra ta Nacionalinė idėja, kuri suvienytų visus. Turime suvokti, kad kiekvienas ne teoriškai, o praktiškai esame atsakingas už Lietuvos ekonomikos pasiekimus. Iki šiol tai geriau suprato ,,žmonių Lietuva’’, kuri labai pikta ant ,,valdžios Lietuvos’’ dėl šios išlaidavimo, biurokratizmo, korupcijos ir savęs premijavimo tik už tai, kad tokia yra.

Pasikartosiu, šiuo ekonominio sunkmečio laikotarpiu neturėtume leisti, kad ir toliau formuotųsi dvi Lietuvos - „valdžios“ ir „žmonių“. „Valdžios“ – tai ta, kuri dirba valstybės tarnyboje, ir yra garantuota, kad darbo užmokestį kas mėnesį ras savo banko kortelėje. „Žmonių“ – tai ta, kuri dirba privačiame sektoriuje ir sukuria 73 proc. darbo vietų bei 82 proc. visos valstybės BVP, bet kuriai niekas nėra garantuota.

Šie iškalbingi skaičiai turėtų kabėti ant sienos kiekviename valstybės tarnautojo ar politiko kabinete. O ant stalo turėtų būti lentelė, rodanti, kokie yra valstybės ir savivaldybių biudžeto plano įvykdymo skaičiai, nes būtent nuo šių skaičių priklausys, ar bus iš ko mokėti priedą prie atlyginimo.