Nežinau ar jis sveikas, nesveikas

Nesvaru, ką jis turi, neturi.

Mano sieloje tupi Vaikas,

Užmaukšlėjęs vyšniuko kepurę.

Pragyvenęs jam skirtą tyliai

Užsisklendęs gyvybės langiuką,

Nežinia, ką jis myli, nemyli,

Nesvarbu ar jis valdo pieštuką...

Apsikarstę spynelių raktais,

Šnekučiavomės žinią lėkštą,

Išsipuošę svariais kontraktais,

Nesvarbiu laikėm dailų kėkštą...

Iš rytų mums buvo altorius,

Vakaruos – leidosi saulė,

O sekmadieniais ant šventoriaus

Ir tiesa buvo, ir apgaulė

Bekilnojant taures ir šaukštus,

Susimąstę apsigalvojom,

Kad Dangus mums „ tiesiog per aukštas",

Kad rytoj bus tiesiog rytojus...

- Nesvarbu, kiek praėjo metų,

Negerai, kad atėjo laikas...! –

Įsikibęs pilko chalato,

Mano sieloje klykia Vaikas.

„Artimiausiomis dienomis Lietuva, jos piliečiai, pareigūnai ir politikai laikys dorovės egzaminą. Kad blogis triumfuotų, pakanka, jog geri žmonės nieko nedarytų", – viename interneto portalų rašo profesorius, habilituotas socialinių mokslų daktaras Gediminas Merkys. Žemai lenkiu galvą prieš profesoriaus Poelgį, išstojant viešai su šiuo skaudžiai argumentuotu straipsniu. Tai, ką po bemiegės nakties perskaičiau, laikau Drąsa, Valia ir Aukščiu. Tiesą sakant, nelabai tikėjau, kad mūsuose tai dar turi prasmę. Nuolankiai pasirašau po straipsnio „G.Merkys apie pedofilijos bylą: Stankūnaitė ir jos aplinka yra nesaugi“ autoriaus pozicija ir drįstu pridurti, kad dorovės ir žmogiškumo egzaminą laikysime pirmiausia ne kaip piliečiai, o, kaip žmonės. Ne kaip vyrai ir moterys, o kaip esamos ar būsimos motinos ir tėvai. Padorumo pažymiu sulig 2012-tųjų pradžia patys save įvertins Lietuvos šviesuoliai, mokytojai, gydytojai, menininkai, kunigai ir visi tie, kas save laiko geru žmogumi. Kažkada teko dirbti, kuriant spektaklį, kuris liaudyje prigijo pavadinimu : „spektaklis apie vėžį... „/ „Didysis geismas“ /.  Repeticinio periodo metu daugybę kartų teko lankytis tuometinio Kauno onkologijos dispanserio operacinėse bei ligonių palatose. Ligi šiol preciziškumu ir ryžtingais veiksmais mano asmeninėje patirtyje niekas nepranoko operacinės atmosferos, kuomet chirurgas tikslingu skalpelio judesiu šalina išvešėjusį naviką... Pastebėjau du sergančiųjų ypatumus: jie nėra linkę pripažinti savo ligos, t.y. atsisako vertinti realią padėtį objektyviai ir, antrasis dėsningumas, nors ir linkstant save apgaudinėti, – jie visi, tarsi dėl viso pikto, ima intensyviai melstis, netgi bedieviais save laikantieji nuskaidrėja, nes susimąsto. Tuose žmonėse nebuvo vieno bruožo – abejingumo... Niekada negalvojau, kad teks gyventi vėžiu susirgusioje Tėvynėje, o jos nariai ruošis ramiai kelti taures už Naujuosius, neįsižiūrėję į aplinką ir nesuklusę: ar ne metas pakelti akis į Dangų...?