Pastebima, jog JAV vis daugiau nugarą ar galūnes susižalojusių gyvūnų nėra užmigdomi.

Šioje šalyje net įsikūrė speciali „neįgalių gyvūnų“ prieglauda, kurioje daugiausia – gyvūnų su ratukais, taip pat kurčių, aklų, įgimtų ligų turinčių bei neurotiškų ar nenuspėjamo elgesio gyvūnų.

Neseniai gyvūnų mylėtojus apskriejo žinia, jog Didžiojoje Britanijoje buldogui buvo pritaikytas unikalus bioninis protezas. Teigiama, jog šuns savininkas nepagailėjo 10 000 svarų sterlingų (daugiau nei 38 tūkstančių litų) medicinos stebuklui, kurio technologija ateityje galbūt bus plačiau pritaikyta neįgaliems žmonėms.

Ar tokia tendencija atkeliauja ir į Lietuvą? Kokį sprendimą dažniausiai priima šeimininkai, sužinoję, jog jų šuo ar katė turi specialių poreikių?

Didžioji dauguma GRYNAS.lt kalbintų veterinarijos gydytojų teigė tokių procedūrų niekuomet nedarę.

Nuo rimtų iki juokingų priežasčių

Veterinarijos klinikos Vilniuje gydytojas Jakovas Šengaut išdėstė, jog dažniausiai protezuojamos galūnės, dantys bei patinų lytiniai organai (sėklidės). Nors užsienio svetainėse skelbta, jog tokia operacija reikalinga tam, kad sterilizuotas gyvūnas nejaustų diskomforto, gydytojas teigė, jog tokių operacijų priežastis - visai kita.

„Sėklidžių implantai dedami tam, kad šuns šeimininkai galėtų apgaudinėti aplinkinius, - tiesiai šviesiai rėžia J. Šengaut. - Lietuvoje tai nėra daroma. Implantus stato šunims, kuriems nenusileidžia viena sėklidė. Ir tada parodose bando apgauti teisėjus, nes tai laikoma veislės „broku“. Mes tokių dalykų nedarome.“

Veterinaras svarstė, jog svaičiodami apie diskomfortą žmonės bando savo mentalitetą pritaikyti gyvūnui. Iš tiesų jam yra visiškai nusispjaut, kaip atrodo jo sėklidės po kastracijos – teigė gydytojas.
„Žmonės bando aiškinti šuns elgesį iš savo pozicijos: „Štai, jis liūdnas, jam turbūt gėda“. Na, gal kartais tai ir tiesa, tačiau tikrai nesusiję su sėklidėmis. Lygiai taip pat kalės neišgyvena, kad niekada neturėjo šuniukų ir joks „stogas“ joms nevažiuoja. Tai yra tam tikros fiziologinės šuns būsenos“, - įsitikinęs veterinarijos gydytojas.

Šunų ir žmonių dantų protezų kaina vienoda

Veterinarui kartą yra tekę pabūti „stomatologu“. Deja, dantų protezavimo procedūra trokštų rezultatų nedavė.

„Vienam šuniui dėjau kandžio protezą, nes jis buvo labai didelis čempionas ir nusilaužė tą dantį grauždamas ar akmenį, ar narvą. To labai norėjo jo šeimininkai. Mes į tai žiūrėjome skeptiškai, nes gyvybiškai to nereikėjo, - pasakoja veterinarijos gydytojas. - Padarėme tą procedūrą ir po mėnesio jis vėl tą dantį nusilaužė. Kainos? Galiu pasakyti tik tiek – kainuoja ne mažiau, nei žmonių dantų protezavimas. Tuo atveju šeimininkams kainavo 1500 litų ir jei tai būtų buvęs viso danties implantas – būtų kainavę ženkliai brangiau.“

Taip pat veterinarijos gydytojas teigia, jog praradę galūnę dauguma gyvūnų sėkmingai vaikšto ant trijų kojų – todėl protezavimas nėra reikalingas ar populiarus mūsų šalyje.

„Amputacija gali būti dėl traumų, onkologinių susirgimų. Daugelis šunų puikiai gyvena su trimis galūnėmis. Turėjome vos kelis atvejus, kai pėda buvo suniokota ir protezas ar specialus įtvaras būtų pravertęs. Tačiau šitie dalykai yra labai brangūs. O kad juos pritaikytum, reikia daug mokytis. Manau, kad paruošti specialistą, kuris visa tai gerai išmanytų, kainuotų apie 15 – 20 tūkstančių, čia dar be pačių protezų įsigijimo. Todėl nematome poreikio tai daryti, nes per metus kreiptųsi gal vieno šuns savininkas, kuris galėtų mokėti tokias sumas. Tiesiog tokiu atveju nukreiptume šeimininką į užsienį“, - dėstė Jakovas Šengaut.

Veterinarijos gydytojas neslėpė, jog kai reikia amputuoti augintiniui galūnę, šeimininkai sprendžia – amputuoti ar apskritai užmigdyti. Tokių atveju, gydytojo teigimu, pasitaiko keli į metus.

Brangios ir išradingos išeitys

Dar viena implantų rūšis – dirbtiniai klubo, alkūnės ar kelio sąnariai.

„Esame paruošę specialistę, kuri galės keisti kelio sąnarį. Tokios operacijos – reikalingos, bet norinčių ir galinčių sau leisti... - veterinaras padarė reikšmingą pauzę, duodamas suprasti, jog triženklę sumą nelaimėliams keturkojams gelbėti skiria retas šeimininkas. - Įsigijome instrumentus, bet aš su siaubu galvoju, kas bus. Operacija kainuotų apie 7000 – 8000, o alkūnės – dar daugiau – gal 10 000 litų. Nežinau, kas už tai mokės, nes, pavyzdžiui, Jungtinėje Karalystėje yra medicininis draudimas ir gyvūnams, todėl jie tokias operacijas ir daro.“

Jakovas Šengaut atskleidė, jog vieną – du kartus per metus žmonės domisi ir galimybe gyvūnui pritaisyti ratukus.

„Tačiau nė vienas jų neįsigijo. Pasakysiu kodėl: tokie šunys būna ištvėrę rimtus susirgimus. Kartu su nevaldomomis kojomis neretai būna nevaldoma ir šlapimo pūslė ir visa kita. Tada gyvenimas su tokiu šunimi tampa ir jam, ir šeimininkui dideliu vargu. Tai yra pastovus kvapas, o jei dedamos  sauskelnės – sušutimas, reikia plauti. Nedaug žmonių pasiryžta taip prižiūrėti gyvūną. Todėl buvau kartą suradęs užsienyje tokius įrengimus. Kainuoja brangiai. Buvo žmonių, kurie susikonstravo ne ratukus, tačiau savotišką rankinę ant galinių šuns kojų. Ir eina su šunimi pasivaikščioti.  Užpakalines kojas už rankenų laiko šeimininkas. Tai įmanoma su nelabai sunkiais šunimis“, - apie su gyvūno negalia susitaikančius šeimininkus pasakojo vyras.

Globos tarnybos persistengia

J. Šengaut mano, jog JAV yra daugiau galimybių išlaikyti ir gydyti neįgalius gyvūnus.

„Yra labai skirtingų žmonių. Yra globos tarnybų, kurios, mano asmenine nuomone, turėtų dažniau užmigdyti ir nešvaistyti tokių lėšų, gelbėdamos benamius gyvūnus. Yra žmonių, kurie iš visų jėgų stengiasi daryti, ką įmanoma. Visgi didžioji dauguma jų yra praktiški: mato, kad neišeina, gaila, paverkia, bet užmigdo...“ - atskleidė J. Šengaut.

Kauno veterinarijos klinikos „Vetpraktika“ veterinarė Aušra Matusevičienė teigė, jog iš klinikos klientų nesulaukia prašymų protezuoti gyvūnų dantis ir galūnes, todėl klinika tuo neužsiima.
Tačiau, veterinarės teigimu, jai yra tekę amputuoti gyvūnų galūnes ir šeimininkai toliau augina trikojį šeimos narį.

Realybė skiriasi nuo filmukų

Vilniuje esančio zooveterinarijos centro „Toto“ veterinaras Orestas Vovk patvirtino, jog lietuvių požiūris į neįgalius augintinius stipriai skiriasi nuo amerikiečių.

„Mums tenka matyti ir nuotraukas, ir filmukus, kur šunys važinėja su ratukais ant užpakalinių kojų. Teoriškai tai būtų įmanoma, tačiau tokių prašymų nėra. Žmonės labiau linkę pagailėti to gyvūno ir jį užmigdyti, ypač jei tai tai yra rimta stuburo trauma. Ir čia kalba eina ne apie pinigus ar technines galimybes – tiesiog toks yra moralinis žmonių suvokimas. Šiuo atveju ta vadinamoji eutanazija yra didelis privalumas“, - dėstė veterinarijos gydytojas.

Jis įsitikinęs, jog augintinis, nors ir pripratęs, jaučia diskomfortą „važinėdamas“ ratukais bei mėgindamas su jais atlikti gamtinius reikalus. Orestas Vovk atskleidė, jog į jo kliniką užsukę šeimininkai tokiais atvejais daugiausia renkasi gyvūno eutanaziją.

Užpakalinių galūnių paralyžius - (ne)išgydomas

„Rimčiausios problemos yra susiję su stuburu. Visa kita – daugiau ar mažiau pagydoma. Įvairios dubens traumos pagydomos operaciniu būdu, o jei šeimininkai ir nesiryžta operacijai – vis tiek gyvūnas gali judėti. Tačiau kai kalbame apie stuburo traumas, tai gali būti arba trauma, dažniausiai, kai gyvūnas partrenkiamas automobilio, arba išvarža. Pirmuoju atveju visiems aišku, kad tai yra nepagydoma ir šeimininkai užmigdo gyvūną ilgai nesvarstydami. Antruoju – augintinis turi stuburo išvaržą, kaip pasitaiko ir žmonėms, tuomet vystosi dalinė užpakalinės kūno dalies nejautra. Tokia bėda gydoma arba operacija, arba medikamentais ir tik retais atvejais toks gydymas neduoda rezultato,“ - dėstė O. Vovk.

Prie nepagydomų atvejų veterinaras priskyrė ir piktybinius navikus stuburo srityje. Būtent tokį negalavimą turinčiam keturkojui Amerikoje dažniausiai pritaikomi ratukai. Lietuvoje – eutanazija.

„Toto“ zooveterinarijos centro gydytojas teigė, jog yra nedaug atvejų, kai gyvūnui gyvybiškai reikėtų galūnę atstojančio protezo: „Lūžę kaulai yra išgydomi, su pažeistu klubo sąnariu šuo gali vaikščioti. Nebent atsiranda koks kaulo viduje besivystantis navikas, kai reikia galūnę kuo greičiau šalinti – tai vienintelis atvejis. Tada gyvūnas gali sėkmingai vaikščioti su trimis kojomis, jei šeimininkai taip pasirenka“.

„Šeimos narys“ - tik sveikas

Gydytojas teigė, jog į „Toto“ kliniką kreipiasi nemažai šeimininkų, kurių augintiniai serga aukščiau išvardytomis ligomis ar yra patyrę minėtų traumų. Tačiau vežimėlio galimybės niekas nesvarsto.

„Žmonės į šunį žiūri kaip į šeimos narį. Tačiau jie nelinkę juo rūpintis kaip beviltišku ligoniu. Kodėl amerikiečių požiūris taip skiriasi nuo lietuvių? Manau, jie yra išsprendę daugelį savo problemų. Jiems nebereikia rūpintis artimaisiais ir galbūt rūpinimasis gyvūnais tai kompensuoja. Lietuvoje žmonės gyvena sunkiai: jie tikrai turi gausybę kasdienių problemų, susijusių su artimųjų gyvenimu, savo ligomis ar problemomis. Jie negali sau leisti rūpintis dar ir aklais, luošais gyvūnais“, - savo nuomonę apie požiūrį į likimo nuskriaustus keturkojus išdėstė O. Vovk.