Įvairių sričių mokslininkai nuolat renka duomenis apie kiekvienos iš 132 pasaulio valstybių padėtį aplinkosaugos srityje. Šiemet Jeilio (JAV) universiteto mokslininkams paskelbus kasmetinį Aplinkos gerovės indeksą, paaiškėjo, kad pagal miškų išsaugojimo vertinimą, mūsų šalis pripažinta pirmoji pasaulyje.

Lietuvos artimiausi kaimynai užėmė šias vietas: Latvija ir Baltarusija – 32-oje vietoje, Lenkija – 42-oje, Rusija – 50-oje, Suomija – 53-ioje, Švedija – 64-oje, Estija – 75-oje.

Iškertama mažiau, nei užauga

Tokiu įvertinimu turėtų didžiuotis visi Lietuvos miškininkai ir politikai, kurie, kilus valstybinių miškų išlikimo pavojui, LR Seime įregistravo rezoliuciją dėl valstybinių miškų išsaugojimo.

Kad Lietuvos miškai tvarkomi gerai, patvirtina ir griežčiausios pasaulyje sertifikavimo sistemos – FSC sertifikatas, kuris kartu yra tvirtas atsakas į jau eilę metų eskaluojamą šmeižto kampaniją, esą, valstybiniai miškai valdomi ir naudojami neefektyviai ir juos reikėtų įtraukti į kažkokią pasaulyje neturinčią analogų struktūrą - „Visuomis“.

JAV mokslininkams atliekant miškų išsaugojimo vertinimą, vadovautasi trimis kriterijais: medynų tūrio pokyčiai; miško kirtimai ir miškingumo pokyčiai. Reguliari informacija leidžia tvirtinti, jog Lietuvos ištekliai – plotai ir medienos tūriai nuolatos didėja, medžių kertama gerokai mažiau nei priauga, iškirsti miškai greitai atkuriami, gerėja medynų amžiaus struktūra, o jų stabilumas ir produktyvumas, biologine įvairove pranoksta daugelio kaimyninių šalių miškus.

Per pastarąjį dešimtmetį krašto miškingumas padidėjo iki 33,2 proc., brandžių medynų tūris – iki 94,6 mln. kubinių metrų, o medynų tūris – iki 25 mln. kubinių metrų. Svarbu ir tai, kad šiuo metu Lietuvoje visų rūšių kirtimais per metus iškertama mažiau nei 50 proc. prieaugio! Tokia medienos ruošos apimtis atitinka darnaus miškų ūkio principus, kai iškertamos medienos kiekis neviršija jos prieaugio, ir kartu sudaromos prielaidos pakankamai veiksmingai funkcionuoti šalies miškų ūkio sektoriui, patenkinami suderinti pramonės, energetikos sektoriaus ir kitų vartotojų medienos poreikiai.

Miškų urėdijos gausiai papildo šalies biudžetą

Pažymėtina, kad ir Lietuvos miškingumo programa įvykdyta - per dešimtmetį miškingumas padidėjo nuo 30,9 proc. iki 33,2 procento. Tad 2002 m. Vyriausybės patvirtinta Lietuvos miškingumo didinimo programa, kurioje buvo numatyta iki 2020 metų padidinti šalies miškingumą 3 proc. - jau įvykdyta. Taip pat padidėjo miškų vertė.

Aleksandro Stulginskio universiteto, Miškų instituto mokslininkų grupė palygino miškininkų darbo rezultatus 1995-2011 metais. Paaiškėjo, kad 1995 m. Lietuvos valstybiniuose miškuose buvo iškirsta 5,3 mln., o 2011 m. - 3,9 mln. kubinių metrų medienos, o miškų urėdijų sumokėtų veiklos ir pelno mokesčių suma 1995 m. buvo 7 mln., o 2011 m. - 114 mln. litų. O iš viso 2011 m. miškų urėdijos į valstybės biudžetą sumokėjo 143 mln. litų įvairių mokesčių.

Net ir mokėdami daugiausiai Europoje mokesčių valstybei, miškininkai sugebėjo laikotarpyje nuo 1995 iki 2011 m. grynąjį pelną padidinti kone 6 kartus - nuo 5 mln. iki 28 mln. litų, o gera miškų priežiūra, atkūrimas, apsauga ir taupus naudojimas nuo 2000-ųjų iki 2011-ųjų padidino miškų medienos vertę daugiau nei milijardu litų. Lietuvos valstybinio miško sektoriaus generuojama nuosavo kapitalo grąža yra net 16,3 proc., kai tuo metu Lenkijos - 10,4 proc., Suomijos - 13,9 proc., Žemutinės Saksonijos -10,5 proc. ir t. t. Šie rodikliai dar kartą įrodo, kad Lietuvos miškų valdymo sistema iš tiesų yra gera.

Miškų nauda - ne tik ekonominė

Itin svarbu tai, kad valstybės įmonės - miškų urėdijos saugo ne tik savo, bet ir privačius miškus nuo gaisrų, moko ir konsultuoja miškų savininkus. Be to, prisiminkime, kad iš miško gaunama nauda - toli gražu ne tik mediena. Ji, mokslininkų skaičiavimais, užima tik nedidelę girių naudos dalį.

Pirmiausia, saugomos gamtos teritorijos užima apie trečdalį valstybinių miškų plotų. Tiesa, ekonominius rodiklius jos timpteli žemyn, nes šiuose plotuose tenka riboti kirtimus, daugiau į jas investuoti ir pan. Tačiau kas kitas, jei ne valstybiniai miškininkai, galėtų nešti šią naštą? Juk privačių miškų savininkai saugomų teritorijų steigia labai mažai. Taip pat nemažai investicijų pareikalavo miškų urėdijų daigynų ir medelynų, kuriuose auginami sodinukai ne tik valstybiniams, bet ir privatiems miškams, modernizavimas.

Ekonominę miško naudą gerokai pranoksta ir tokios miškų vertybės kaip anglies dioksido mažinimas, biologinės įvairovės apsauga, žmonių poilsis miške - miškininkai įrengė per 2 tūkst. rekreacinių objektų miško lankytojams. Miškai taip pat maitina ir saugo upių, ežerų vandenis, sergsti nuo erozijos dirvožemį, puošia šalies kraštovaizdį. O kur dar grybų, uogų, vaistažolių rinkimas? Jei miškai būtų pernelyg eksploatuojami, kaip tai atsitiko, pavyzdžiui, Latvijoje, ar būtų beatodairiškai kertami kaip atogrąžų kraštuose, nuostoliai Lietuvos gamtai ir žmonėms būtų nepataisomi.

Miškininkai pasiruošę ir gaisrui, ir vėtrai

Netrūksta mūsų miškininkams ir kitų rūpesčių. Pirmiausia - gaisrų pavojus, todėl pavasariais rengiami reidai, baudžiami žolės degintojai atliekamas aiškinamasis darbas. Didelės reikšmės, saugant miškus nuo gaisrų, turi įvairios prevencinės priemonės bei gaisro židinių nustatymas vos jiems kilus. Štai 2011 m. valstybinės priešgaisrinių priemonių sistemos palaikymui buvo skirta 5,04 mln. Lt nuosavų lėšų. Vykdant prevencines priemones mineralizuota 12,5 tūkst. km priešgaisrinių juostų, įgyvendinta nemažai kitų priemonių. Pažymėtina, kad Lietuvos valstybinių miškų sistemos miškininkai - vieninteliai Europoje miško gaisrus gesina patys ir yra sukūrę veiksmingiausią Europoje gaisrų stebėjimo ir gesinimo sistemą.

Šiuo metu Lietuvoje įdiegta moderni Automatinė antžeminė gaisrų stebėjimo sistema, kuri leidžia dar efektyviau lokalizuoti gaisrų židinius. Daug nuostolių miškams pridaro vėtros ir škvalai, tačiau ir su jų padariniais susitvarkoma. Pavyzdžiui, 2010 m. rugpjūčio mėn. praūžusios vėtros padarinius pavyko laiku sutvarkyti, nes pirmą kartą žinybos istorijoje visų miškų urėdijų sutelktomis pastangomis ir jų turima technika keliose nukentėjusiose miškų urėdijose operatyviai likviduoti škvalo padariniai. Nors vėtros išlaužtos ir išverstos medienos kiekis valstybiniuose miškuose siekė daugiau nei milijoną kietmetrių, mobilizuojant miškų urėdijų pajėgas ir perskirstant kirtimų apimtis miškų urėdijose, metinė kirtimo norma nebuvo viršyta.

Siekiant, kad valstybinių miškų sistema sėkmingai veiktų ir teiktų šaliai naudą, reikalinga įvairiapusė ilgalaikė strategija ir stabilumas. Galima džiaugti bei didžiuotis, kad einame teisingu keliu. Kaip ir visose srityse, pasitaiko nesėkmių, klaidų, pažeidimų, tačiau viską stengiamasi operatyviai ištaisyti. Neretai miškininkams tenka dirbti sąmoningai dirbtinai primestoje konfliktiškoje aplinkoje, todėl svarbu, kad racionalūs sprendimai ir argumentai sulauktų daugelio atsakingų politikų pritarimo.

Sodybose miške gyvens miško saugotojai

Ar negalima rasti priemonių, padedančių natūraliai įtraukti į miškų apsaugą ir dalį mūsų šalies visuomenės. Geras žingsnis šia linkme neseniai Seimo priimtos Miškų įstatymo pataisos, leidžiančios atstatyti nunykusias sodybas. Juk tokių sodybų gyventojai – patys pirmieji bus suinteresuoti miško apsauga. O jų būtų ne tiek jau mažai - net apie 3 proc. miško žemės sudaro plynumų miškuose plotai, kurių dalyje kadaise rymojo sodybos, vien po Antrojo pasaulinio karo Lietuvos miško žemėse sunyko beveik 100 tūkst. sodybų. Atkūrus tokias buvusias sodybas, net iki 10 proc. Lietuvos gyventojų galės įsilieti į miško saugotojų gretas.

Tvarkingas miškas - kai šalia jo nuolat bruzda gyvybė

Prisimenu kaip dar visai neseniai, prieš kokius 40 – 50 metų daugelyje miško pakraščių, ypač netoli ežerų ar upių gyveno senieji šių žemių gyventojai. Turėdavo jie po karvutę, kai kurie ir arklį, kuriuos ganydavo miško laukymėse, o prie vandens vesdavo pagirdyti. Ir ką gi?

Prie nuošalių sodybų vedė tvarkingi keliukai, visos miško laukymės, visos pakrantės būdavo nušienautos ar nuganytos, o gyvulių atsigėrimo vietose akį traukė geltono smėlio atabradai. Ir kraštovaizdis buvo įvairesnis, ir pailsėti sutvarkytų sodybų aplinkoje būdavo malonu.

Dabar gi, kaimui tuštėjant, apleidžiama ne tik dirbama žemė, bet ir gražiausi mūsų šalies gamtos kampeliai: miško pievelės ir gražios laukymės virsta brūzgynais, o maudyklių vietos daugelyje vietų jau baigia užpelkėti. Vargu ar tokia (ne)tvarka ir (ne)aiškus kai kurių verslo sluoksnių požiūris į savo gimtąją žemę leis mums ilgesnį laiką pirmauti ne tik pasaulyje, bet ir tarp savo artimiausių kaimyninių šalių.