Istorija ir dabartis

"Tarnyba Karo aviacijoje? Kodėl gi ne!" – Vytauto Didžiojo karo muziejaus bendruomenė į bene 100 susirinkusiųjų kreipėsi klausimu, kuriuo pratęsė susitikimų ciklą "Susipažinkite – karinės specialybės"!

Metų pradžioje apie sprogmenų išminavimo meną jauniesiems kauniečiams pasakojo Juozo Vitkaus inžinerijos bataliono Sprogmenų neutralizavimo kuopos kariai.

Gegužę karo mediko darbo ypatumais dalijosi Jono Basanavičiaus karo medicinos tarnybos asai. Įpusėjus rugsėjui smalsuolius aplink save subūrė Karinių oro pajėgų atstovų trio: kapitonas Marius Montvila, kapitonas Gintautas Čiuoderis ir vyriausiasis puskarininkis, seržantas majoras Alvydas Tamošiūnas.

"Prieš tai – trumpas priminimas apie Karo aviacijos istoriją, – rankose spausdamas mikrofoną, muziejininkas Mantas Noreika persikėlė į pirmąsias aviacijos užuomazgas 1919 m. ir septynmylius jos žingsnius į savarankiškumą. – Tais pačiais metais Lietuva jau turėjo aštuonis vokiškus lėktuvus, kuriuos pilotavo vokiečių karininkai. Kartu su skraidančiaisiais įgūdžius gerino ir mūsų lakūnai."

1921 m. birželį Kauno aerodrome, anot jo, įvyko pirmoji aviacijos šventė, o šalis skaičiavo jau 58 lėktuvus. Dar po metų leitenantas Jurgis Dobkevičius sukonstravo pirmąjį lietuvišką sportinį lėktuvą "Dobi-1". Netrukus po to ir kitus jo modelius. Deja, testuodamas naujausią, aviacijos inžinierius patyrė avariją, po kurios neišgyveno.

"Dar po metų Lietuva sužinojo apie Antaną Gustaitį – būsimą mūsų karo aviacijos vadą, brigados generolą, aviakonstruktorių, devynių lėktuvų ANBO projektų autorių", – tolesnę karo aviacijos istoriją M.Noreika perleido rašyti šių dienų herojams – trečiosios ciklo popietės svečiams.

Vyksta intensyvūs mokymai

Prisiminęs mokyklos suolą ir pažymių knygelę, kurioje pedagogai raitė ne vien tik penketus, Karinių oro pajėgų (KOP) sraigtasparnių eskadrilės lakūnas G.Čiuoderis pabrėžė, kad renkantis piloto specialybę svarbiausia ne baigimo atestatas ir žinių įvertinimas aukščiausiais balais jame. Sėkmę esą lemia tam tikros savybės.

"Atsakingumas, gebėjimas greitai reaguoti, stiprus fizinis pasirengimas. Žinoma, žinios taip pat", – lenkdamas pirštus, laiptelius, vedančius į svajonę, vardijo karininkas. – Nemeluosiu, yra sunkumų, bet jie įveikiami, jei tik nori. Visuomet nuobodu sėdėti prie knygų, bet vėliau labai smagu skraidyti."

Nemeluosiu, yra sunkumų, bet jie įveikiami, jei tik nori. Visuomet nuobodu sėdėti prie knygų, bet vėliau labai smagu skraidyti.

Beje, labai klystate manydami, kad lakūno darbas – valandų valandos už "Spartan" ar "Mi-8" sraigtasparnių vairo. Karines oro transporto priemones pilotuojančių žmonių kasdienybė – užduotys, pratybos, mokymai.

"Ar žinote, kas vyksta su sraigtasparniu, jam įkritus į vandenį? Priemonė verčiasi, todėl jos viduje esanti įgula turi labai greitai reaguoti", – to, pasak G.Čiuoderio, bent kelis kartus per metus juos moko karinių jūrų pajėgų kariai. Plukdo į jūrą, o vėliau, įsodinę į sraigtasparnio kabiną menantį simuliatorių, meta į vandenį ir imituoja skendimą.

"Ši priemonė labai svarbi pirmosiomis akimirkomis po vandeniu, – žengęs žingsnį arčiau manekeno, aprengto tokiu pat kombinezonu kaip ir jo, prie liemenės prikabintą balionėlį aukščiau kilstelėjo eskadrilės lakūnas. – Jis žmogų aprūpina oru. Kas toliau? Būtina kuo skubiau išsivaduoti iš kabinos, kilti į viršų ir prisipūsti valtį."

Po 2003-ųjų nelaimės, kai sudužus sraigtasparniui "Mi-8" žuvo įgulos vadas ir borto technikas, ant karių liemenių, šalia daugybės mažų kišenėlių, atsirado papildomas įrankis – nedidukas peilis.

"Tąkart iš šešių įgulos narių keturiems pavyko išsigelbėti. Vadas patyrė stiprų smūgį, o technikas nuskendo, nes virve buvo prisitvirtinęs prie sraigtasparnio. Apimtas panikos jis negalėjo atkabinti karabino, o peilio neturėjo", – net ir praėjus daugybei metų, apmaudo dėl netekties neslėpė kapitonas.

Saugantys kostiumai

"Štai čia – oranžinis kostiumas. Mes jį taip ir vadiname, o visame pasaulyje tai – išgyvenimo kostiumas", – ranka perbraukęs ryškius drabužius, kuriuos velkasi kariai leisdamiesi į gelbėjimo užduotis virš vandens, pažintį su KOP tęsė pašnekovas.

Iš specialios medžiagos siūtas drabužis nuo galvos iki kojų, anot jo, yra labai sandarus, todėl visai nepraleidžia drėgmės.

"Galite tik įsivaizduoti, kaip su juo smagu karštomis vasaromis dienomis, – būseną, kai verdi savose sultyse, su šypsena apibūdino G.Čiuoderis ir žengė arčiau smėlio spalvos kombinezono. Drabužis su ventiliacinėmis angomis pažastyse, mažiausiai septyniomis kišenėmis, reguliuojama juosmens, rankogalių ir kelnių klešnių apimtimi, skirtas lakūnams.

"Jis atsparus ugniai. Žinoma, įkritus į laužą, greičiausiai nepadėtų, tačiau nuo momentinio liepsnos pliūpsnio tikrai apsaugotų. Iš tokios pat medžiagos siūtos ir pirštinės, o štai čia – šalmas, kuris saugo nuo vibracijų, smūgių bei garso."

1931–1940 m. Lietuvos karo aviatorių uniformą vilkintis manekenas taip ir liko neliestas – visą dėmesį nuo jo pasiglemžė plastikinis karys su kamufliažine uniforma ir tokių pat raštų skrybėle.

"Kiek tolėliau, salėje, matote tradicinį kamufliažą. Šis skirtas misijai Afganistane", – į manekeną ir taip pat apsirengusį bičiulį A.Tamošiūną dirstelėjo G.Čiuoderis.

Išgelbėta kario gyvybė

Kartu su paskutiniąja uniforma, KOP atstovai atvertė dar vieną savo tarnystės puslapį – tarptautines misijas.

"Kiekvienas sportininkas svajoja apie olimpiadą, o karys – apie misiją. Ji patikrina įgūdžius ir suteikia naujos patirties. Žinoma, į tarptautines operacijas bet kas nepatenka. Į jas atrenkami tik geriausieji", – išdidžiai tarė A.Tamošiūnas, daugiau nei prieš ketverius metus dalyvavęs misijoje Pietų Afganistane, netoli Kandaharo, Penktosios oro pajėgų mokymo grupės sudėtyje.

Misija, anot jo – pavojingas žaidimas, o tai liudija ne tik apsauginės liemenės, į kurias kirtus tam tikrą zoną, įspraudžiami visi kariai, bet ir įgulos sudėtis.

"Prie įprastinio skaičiaus pridedama dar du", – skaičiavo puskarininkis, kuriam misijoje buvo patikėta logistika, aprūpinimas, stovyklos išlaikymas ir gerovė.

Netrukus iš jo lūpų susirinkusieji išgirdo prisiminimus apie teniso kamuoliukų dydžio ledo krušą, kiaurai suvarpiusią lėktuvų sparnus, iš karčio kišenėse sprogstančias kokakolos skardines, vandenį, kuris per kelias minutes užvirdavo iki lauko temperatūros ir smėlio audras, po plonu dulkių sluoksniu paskandinusias visą techniką bei pačią stovyklą.

"Siaučiant tokioms audroms neveikia stebėjimo kameros, judesio davikliai. Tuo pasinaudoję talibai išdėlioja sprogmenis. Baigiasi audra – prasideda šaudymas", – A.Tamošiūnas džiaugėsi, kad jam neteko patekti į tokias Afganistano musulmonų pinkles.

Tiesa, stresą keliančių situacijų būta, ir ne viena. Tarptautinių operacijų dalyvis iki šiol negali pamiršti ukrainiečio, kurį ištiko širdies smūgis.

"Įsivaizduokite situaciją – esame kažkur, o medikams reikia paaiškinti kur. Laimei, gerai pažinojau dislokacijos vietą, nes kaip tik buvau įtrauktas į šalia esančių kelių remonto planavimą, – tos dienos įvykius bandė atkurti vyras. – Kol laukėme greitosios medicinos pagalbos, atlikome širdies masažą, dirbtinį kvėpavimą. Ukrainos karys buvo išgabentas į vietos ligoninę, vėliau – į Vokietiją. Kiek žinau, istorija baigėsi gerai."

Trys arbatos puodeliai

Netrukus Lietuvos kariuomenės puskarininkiui prieš akis iškilo 2 tūkst. karių talpinančios valgyklos, tradicinė afganų duona, treniruoklių salės po atviru dangumi vaizdai ir gatvėse sutikti žmonių veidai. Apie juos, anot A.Tamošiūno, galima kalbėti valandų valandas.

"Kartą sutikau vyrą, valgantį salotas ir žirnius. Klausiu, ar tą patį gausiu ir valgykloje. Papurtęs galvą jis nusivedė mane prie šiltnamio, kuriame augino visas šias gėrybes. Vėl klausiu, iš kur pas jį žemės, kai aplink vien molis. O jis man pakuždėjo, kad žemę atsisiuntė internetu", – prie lūpų vandens stiklinę lėtai kilstelėjo puskarininkis.

Lygiai taip – neskubėdamas, kartu su vietiniais jis ne kartą gurkšnojo arbatą. Du puodelius per vakarą. Trečio, nei jam, nei kitiems misijos dalyviams afganistaniečiai niekada nesiūlė.

"Jei tave pakviečia pirmam puodeliui – neatsisakyk, nes įžeisi žmogų, kuris tavyje pamatė įdomų pašnekovą. Sulig antru puodeliu tampi jam draugu. Gavęs trečią puodelį įsilieji į šeimą", – jaukinęs šalies papročius, A.Tamošiūnas nepamiršo savųjų. Per Velykas kartu su kitais lietuviais svogūnų lukštais margino kiaušinius, Karaliaus Mindaugo karūnavimo dieną iš medikų manekeno sukūrė karžygį.

"Martynas Starkus ir Vytaras Radzevičius keliaudami po pasaulį iš vietos produktų gamina lietuviškus patiekalus. Mes ir tai išbandėme – paruošėme šaltibarščius, – puskarininkis nurijo prisiminimus, kaip kadaise stovyklos virtuvėje šakočio gabalėlį. – Turėjome ir jį. Dingo nuo stalo akimirksniu. Vėliau ne vienas prašė recepto."