„Jei mūsų sporto institucijoms nereikia nei tos Lietuvos, nei prestižo ir pergalių, tai kam man to gali reikėti? Man irgi to nebereikia, mano ambicijos seniai patenkintos. Kam man eikvoti savo laiką ir finansus? Todėl dabar esu ten, kur esu reikalingas“, – sako Europos ir pasaulio akrobatinio skraidymo čempionas.

J. Kairio vardą žino visas pasaulis. Jis – akrobatinio skraidymo profesionalas, tarptautinės ir aviacinio sporto bendruomenės pripažintas geriausiu 1996-2006 m. akrobatinio skraidymo be apribojimų meistru pasaulyje. Daugkartinis prestižiškiausių varžybų prizininkas. Kone kiekvienas lietuvis iki šiol prisimena 2000-uosius, kai J. Kairys nuosavu lėktuvu „Su-26“ atliko iki tol pasaulyje negirdėtą akrobatinį triuką – po pėsčiųjų tiltu Kaune lakūnas praskrido apvertęs lėktuvą aukštyn ratais. Ultra skrydį, kuriuo J. Kairys baigė skrydžių po tiltais seriją, tuomet stebėjo beveik visas Kaunas ir legendinis „Formulė-1“ lenktynininkas Mika Hakkinenas.

Į interviu Molėtų aerodrome J. Kairys atskrido tiesiai iš Klaipėdos savo lėktuvu „C-177“, mat pastarąsias dienas ilsėjosi Nidoje. „Pusantros valandos – ir aš jau čia. Greičiau nei automobiliu“, – vos išlipęs iš savo lėktuvo juokiasi J. Kairys. Dar linksmesnė detalė – J. Kairys šiuo metu net neturi automobilio, todėl ir pajūrį pasiekia lėktuvu.

– Kai tarėmės dėl interviu ir klausiau, kaip gyvenate, atsakėte: padebesiukais, padebesiukais... Kiek to gyvenimo ant žemės, ir kiek – padebesiukais?

– Per metus ore praleidžiu ne daugiau kaip 100 val. Visas kitas laikas – pasiruošimas: reikia prižiūrėti lėktuvus, dirbti angare. O turiu ir asmeninį gyvenimą...

– Kaip leidžiate savo laisvą laiką, kai neskraidote?

– Yra šeima – žmona, vaikai. Žiemą stengiuosi palaikyti fizinę formą slidinėdamas kalnuose. Stengiuosi neužsidaryti aviacijoje – visiški atsiskyrėliai man atrodo keisti. Bet gal ir aš toks, nes ir mano didžiąją dalį laiko užima aviacija.

– Aviacija – jūsų didžioji aistra. Jums tikrai turėtų būti nelengva nuo jos atsiriboti.

– Juk tai ir labai patogu – štai parskridau iš Nidos. Tiesa, Nidos aerodrome dabar tupia tik žvirbliai, mums neleidžia. Taigi atskridau iš Klaipėdos.

– Kuo dabar gyvena J. Kairys? Jau nebedalyvaujate čempionatuose.

– Paskutinį kartą čempionatuose dalyvavau 2009-aisiais ir 2011-aisiais. Parvežiau medalius ir pamačiau, kad to nebereikia daryti. Įdedi daug darbo, o kam to reikia? Lietuvos žmonėms, draugams, artimiesiems? Kalbant apie sporto institucijas, iš jų – jokios pagalbos. Sovietmečiu niekada taip nebuvo. Kažkuriam vienam Lietuvos prezidentų pasakiau, kad sovietmečiu viskas buvo daug profesionaliau ir atsakingiau, didesnis supratimas. Nesu girdėjęs, kad atstovaučiau Lietuvai ir mane palaikys. Tuomet kam man to reikia? Kam man draskyti savo sveikatą, kažką įrodinėti? Jei toms institucijoms nieko nebereikia – nei tos Lietuvos, nei prestižo ir pergalių, atstovavimo, – kam man to reikia? Man irgi to nebereikia, mano ambicijos seniai patenkintos. Kam man eikvoti savo laiką, lėšas ir finansus? Todėl dabar esu ten, kur esu reikalingas – dalyvauju aviacijos šou. Pasaulis – atviras. Noriu tik padėkoti tiems, dėl kurių esame laisvi ir galime keliauti.

Įdedi daug darbo, o kam to reikia? Lietuvos žmonėms, draugams, artimiesiems? Kalbant apie sporto institucijas, iš jų – jokios pagalbos. Sovietmečiu niekada taip nebuvo.

– Ar jūs nemanote, kad Lietuva jums tiesiog per maža? Jus žino visas pasaulis, esate atpažįstamas ir vertinamas ne viename žemyne...

– Jei tik pradėčiau vardinti... Ta pati Lenkija labai miela, kiek tik dalyvauju jų aviacijos šventėse – nesu turėjęs jokių problemų. Tik vieno jų prašau – kad su manimi kalbėtų lenkiškai, noriu kalbėti jų kalba. Jei esi nusiteikęs draugiškai, gerbi kitos šalies piliečius, neįrodinėji savo tiesų ir nebandai įvesti tvarkos – būsi gerbiamas, suprantamas. O jei dar gali kažkuo būti naudingam ar padėti – apskritai labai gerai. Dalyvauju didžiulėse aviacijos šventėse, kur susirenka tūkstančiai žmonių, viena minia keičia kitą. Kartais, ruošdamas lėktuvą, pagalvoju apie sportą – gal prireiktų? Bet mano toks amžius, kad atrodytų juokinga apie tokius dalykus kalbėti. Bet dar jaučiuosi drąsiai.

– Kodėl, manote, Lietuvai nereikia pergalių?

– Apskritai keista, kai tave dievina, kai esi nugalėtojas, o suklupus – maišo su žemėmis, žiūri kaip į nusikaltėlį. Galbūt sovietmečiu mes buvome atrinkti iš šimtų rimtų konkurentų lakūnų, ir tie, kurie buvo atrinkti ir demonstravo rezultatus, jautė tam tikrą išskirtinumą. Svarbiausia buvo rodyti rezultatą, laimėti ir parvežti medalius, parodyti sovietinės sporto sistemos galią. Aš kalbu tik apie sportą – politikai mėgsta madingai kalbėti, kad tas ar anas buvo neteisinga. Buvo daug neteisybės, sutinku, bet tokios neteisybės, tokio požiūrio į sportą, koks dabar yra Lietuvoje, nebuvo. Galimybių turi olimpinės sporto šakos, tiksliau, keletas jų, kurios yra užgrobusios erdvę. Visa tai uzurpuota ir kelių sportinių veikėjų, kurie turi galimybę stovėti arčiau. Taip, šios kelios sporto šakos vystėsi, bet jos vystėsi kitų sporto šakų sąskaita, ir tai nėra teisinga. Gerai, kad, pavyzdžiui, atsiranda vienas kitas plaukikas, galbūt Olimpinis komitetas ar kažkas jam padeda, bet, kol jie neparodo rezultatų, tol yra niekas. O jei ir parodo, vėliau, išėję iš sporto, taip pat yra niekas. Čia kaip tuos nuvarytus arklius – kur juos deda? Nei manimi kas rūpinosi ar rūpinasi Lietuvoje... Viską dariau iš savo entuziazmo, matydamas, kad galiu arba reikia tai daryti. Ir jaučiausi labai laimingas tai darydamas, bet atėjo riba, kai supratau, kad užtenka.