– Aviacijos sportas Lietuvoje dabar išgyvena labai sunkius laikus?

– Žinokit, aš esu nuo visko nutolęs... Nebedalyvauju Lietuvos sporto veikloje, nes nematau prasmės gaišti laiko. Norėčiau kitiems padėti, bet tada pagalvoju – kam man žmogui sugadinti gyvenimą, kai jis vėliau viską supras ir paklaus, į ką aš jį įvėliau? Nieko neagituoju, nors norėčiau padėti.

– O kaip tai galėtų pasikeisti?

– Tikrai nematau jokių galimybių. Yra tik privačios galimybės, kas gali nusipirkti lėktuvus, patys išsilaikyti teises, turėtų superinę sveikatą ir sėkmingai pasiruoštų atlikti saugius skrydžius. Bet paprastai vos plunksnos apdžiūva, ir tuoj perkaista galva. Dėl to pasitaiko skaudžių avarijų – šis sportas nėra toks paprastas. Šiame sporte jaunus žmones reikia „ganyti“ nuo pat pradžių, kad ką nors pasiektų ir neužsimuštų.

– Aviacijos sportas neįsivaizduojamas ne tik be lėktuvų, bet ir be aerodromų. Kokia jų būklė Lietuvoje?

– Aerodromas skirtas ne tik sportui, bet ir atskristi įvairiausių paskirčių lėktuvams. Ten turėtų užtekti vietos daugeliui. Buvo nusistovėjusi tradicija, kad kai kurie aerodromai buvo labiau naudojami sportui, kaip, pavyzdžiui, Kyviškių aerodromas. Bet ką jam padarė? Iš pradžių jį perėmė pasaugoti savanoriai, o galiausiai paliko kaip nereikalingą. Tai – sportinis aerodromas ir esantis šalia pasienio, todėl, manau, jokių karinių paskirčių atlikti negali. Prie Vilniaus esantis aerodromas būtų reikalingas plačiai visuomenei – kad galėtum atskristi, neužkrautum didesnio Tarptautinio Vilniaus oro uosto. Ten būtų galima vystyti aviaciją, remontuoti lėktuvus, steigti įmones... O dabar šis aerodromas atiduotas Vilniaus Gedimino technikos universitetui, ir tas aerodromas yra merdintis. Nuvažiuokit pažiūrėti, kaip jis dabar atrodo. Tegul nuvažiuoja parlamentarė Rasa Juknevičienė, kuri atidavė aerodromą universitetui, ir Krašto apsaugos ministerijai jis tapo nebereikalingas. Tegul pasižiūri, kas ten dabar yra. Kas buvo sportininkų visuomenės pastatyta, tas išliko. Nesuprantu tokių dalykų.

Tai – tik apie vieną aerodromą, o kiti irgi nereikalingi prie didesnių miestų. Tokia dabartinė Lietuvos istorija. Pažiūrėkite į kaimynus lenkus, kur dauguma aerodromų išpuoselėti, arba Čekiją. Mūsų šalyje viskas sužlugdyta, niekam aerodromų nebereikia. Yra kažkokie žmonės, kurie prisitaikė prie tokių sąlygų, bet tai – kuklios sąlygos, ir gaila į tai žiūrėti.

– Kitaip tariant, aviacijos sportininkams tobulėti, augti ir kažko siekti net nėra galimybių?

– Aš sakyčiau, kad aviatoriai prisitaiko, kad ir kokios būtų sąlygos. Vilniuje aviacija visada bus – tik duok kelią vystytis, o ne karpyti gijas. Reikia, kad atsirastų įmonės, kurios tarnautų aviacijos tikslams. Viso to nebėra. Sovietmečiu Lietuvos aerodromai klestėjo, ir nors valdžia visada priešinosi, entuziastai viską sukūrė. Dabar valdžia nieko nedaro, bet ir žmonės asmeniškai nieko padaryti negali, nes nuosavybės ir kiti klausimai pakeitė situaciją.

Visą gyvenimą stengiausi būti žmogumi, bet kas yra sportas? Tai yra egoizmas – kas bus geriausias, stipriausias, kas parodys geriausią rezultatą.

Į valdžią ateina žmonės, kurie neturi jokios pilietinės atsakomybės, supratimo. Kad ir R. Juknevičienės atėjimas į Krašto apsaugos ministeriją... tai yra pajuoka. Lietuviai, atsipeikėkim! Ar atėjęs Juozas Olekas iš medicinos ginti Lietuvos. Viršūnė... Savo metu jie kalbėjo, bet ką jie padarė? Iki kokio lygio buvo viskas? Dabar yra paaštrėjusi situacija, ir darome viską, ką galime, o kokioje padėtyje buvome atsidūrę? Nieko nėra, viskas nesutvarkyta, tik šaukštai auksiniai... Galbūt žmonės, mažai ką žinantys, ir gali ramiai gyventi, o mes – ne tokie...

– Padangių maestro, oro banditas, aukščiausios prabos akrobatinio skraidymo meistras... Jus pristatyti galima įvairiai, bet pats atrodote labai kuklus žmogus.

– Visą gyvenimą stengiausi būti žmogumi, bet kas yra sportas? Tai yra egoizmas – kas bus geriausias, stipriausias, kas parodys geriausią rezultatą. Draugų ten nėra. Kita vertus, nereikia gyvenime lipti kitiems per galvas, o ir kalbėti apie save ir kuklumą – taip pat ne kuklus reikalas.

– Jums – 65-eri, bet danguje atrodote tas jaunas vaikėzas, kadaise pramuštgalviškai siekęs pakelti sparnus ir raižyti dangų.

– Kad ta vaikystė tęsiasi. Nejaučiu didelio skirtumo, koks buvau ir esu dabar. Sudėtingi skrydžiai ir šou labai veža. Tas vaikėziškumas man davė daug.

– Esate teigęs, kad būna, jog ne visada rodote, ką galite; kad norite turėti paslapčių. Ar daug gyvenime turite tų paslapčių? Tuomet vienas skraidote ir atliekate viražus ore?

– Esu sulaukęs komandų prašymų patreniruoti, išmokyti skristi, kaip skraidau aš. Aš jiems atsakydavau: jūs per dvi savaites norite būti kieti? Amerikiečiams taip pat atsakiau: jūsų doleris per skystas, kad viską parduočiau.

– Akrobatinį skraidymą pakeltų ne kiekvienas jaunuolis, juk tai – fiziškai sunku, milžiniškos apkrovos. Kiek tai kainuoja jums sveikatos įvairių aviacijos švenčių metu?

– Matote, dabar man jau lengva, nes prie visko esu pripratęs, organizmas prisitaikė. Skrydyje nesijaučiu perkrautas, bet, žinoma, išlipai po kiekvieno skrydžio iš lėktuvo ir gali marškinukus ar kombinezoną gręžti. Sunkiausia – pasiruošimas ir savęs tobulinimas. Tik nepaskraidai šiek tiek – ir vėl viskas iš naujo. Akrobatiniams lakūnams yra sudėtingiausia auginti save iki tam tikro lygio. Kai užaugi – jauti komfortą, viskas veža. Tačiau prisitaikyti prie visko – nežmoniškai sunkus darbas. Po aviacijos šou man reikia dienos išsimiegoti, dar geriau – dviejų laisvų dienų po viso atsistatyti.

Kai nesi pasiruošęs skrydžiui ir šou, gauni smūginius krūvius – jie trumpi, bet galingi. Save suluošinti gali labai greitai, sutrikdyti vestibiuliarinį aparatą. Gali sau padaryti labai daug blogo. Žinome ir kiek avarijų būna, kai žmonės nesuvokia realybės, todėl reikia jausti saugumą. Reikia suvokti, ar lakūnas paruoštas tam tikro tipo lėktuvui, ar tas įrankis jam ne per rizikingas ir ne per daug sudėtingas. Lėktuvų era, kai žaidėme loterijoje ir lėktuvai lūždavo ore, yra praėjusi. Dabar lėktuvai atlaiko didžiulius krūvius, bet didžiausia problema tampa žmogus.

– Ar jums kada nors buvo iš tiesų baisu? 2014-aisiais Egėjo jūroje net buvo sudužęs jūsų lėktuvas, o jūs tik po beveik trijų valandų laukimo vandenyje buvote išgelbėtas.

– Be abejo. Pasiruošimo etape kai kuriuos dalykus iš karto atmeti, kad nepasiektum ribos. Žmogus, kuris nejaučia baimės, yra beprotis ir nesuvokiantis, ką daro. Baimė reikalinga, ji – natūralus dalykas. Baimė prilaiko gyvenime. Profesionalai arba yra pasiruošę kažką daryti, arba apskritai to nedaro. Bet jei nesi pasiruošęs, esi kamikadzė, kuri gali kažką nužudyti.