Beveik dveji metai lėktuve

"Negaliu skraidinti keleivių, krovinių, tačiau pats dar skraidysiu", – beveik visų Europos šalių oro uostuose ir dar daugiau nei 30-yje pasaulio šalių lėktuvą tupdęs ir kėlęs 65-erių R.Pocius net negalvoja apie pensiją.

"Vos pramokęs kalbėti sakiau, kad būsiu lakūnas, iš bulvių krepšių gamindavau lėktuvus ir siūlydavau paskraidinti", – juokėsi R.Pocius.

Nuo penkiolikos metų aeroklubą lankęs vyras anksti ėmė skraidyti sklandytuvu, 1970-ųjų vasarą atliko pirmą savarankišką skrydį lėktuvu, o nuo 1972-ųjų birželio pradėjo dirbti pilotu.

"Mano skrydžių laikas – tik 16 tūkst. valandų, – nesipuikavo beveik dvejus metus lėktuve praleidęs Remigijus. – Kaune yra pilotų, kurie skraidė daugiau nei 20 tūkst. valandų, o pažįstamas latvis neseniai prisipažino, kad jam trūksta dar 300 valandų iki 30 tūkst."

Pastaruosius devynerius metus privačioje Lietuvos transporto kompanijoje DOT.LT dirbantis lietuvis skraidydavo šiek tiek mažiau – po 300–400 val. per metus. Po mėnesį, pusmetį ar dar ilgiau praleisdavo vienoje ar kitoje užsienio šalyje. Prityręs pilotas buvo vienas pirmųjų, dar sovietiniais laikais išvykęs dirbti į užsienį. Viena pirmųjų šių šalių buvo Peru.

"Ten su pertraukomis dirbau daugiau nei metus. Europoje nebuvau tik vienoje šalyje – Albanijoje, taip pat nykštukinėse valstybėse, pavyzdžiui, Monake, kur nėra oro uosto", – pasakoja pilotas.

Virš inkų miesto

Peru lietuvis iki Bolivijos, Brazilijos sienos dažniausiai skraidino aukso ieškotojus.

3 300 m virš jūros lygio garsioje inkų sostinėje Kuske su komanda gyvenęs R.Pocius buvo nusileidęs Kobichoje – apie 200 km nuo ilgai džiunglėse gyvenusio žinomo lietuvių misionieriaus, kunigo ir gydytojo epidemiologo Aleksandro Ferdinando Bendoraičio namų.

Remigijui įsiminė skrydžiai virš legendinio prarastojo inkų miesto Maču Pikču. Vienu didžiausių vienmotorių lėktuvų "AN-2" virš 2 350 m aukštyje įsikūrusio ir tik 1911 m. atrastojo miesto jis skraidino garsios kompanijos "Fuji" komandą. 1992 m. į valdžią atėjęs ir vėliau net 25 metams dėl korupcijos ir žmogaus teisių pažeidimų įkalintas japonų kilmės prezidentas Alberto Fujimori norėjo į šalį pritraukti japonų turistų.

Lakūnai ir inžinieriai juokauja, kad Porto Maldonado oro uostas turbūt brangiausias pasaulyje, nes betonui maišyti panaudotas upės smėlis, kuriame daug aukso dulkių.

"Skrendant virš džiunglių atsiveria fantastiški vaizdai, o kažkur paslėptas legendinis inkų auksas turbūt dar nebus atrastas, nes ten patekti labai sunku – kilometrą džiunglėse nueini per parą, reikia eiti vertikaliai aukštyn, po to žemyn, – pasakojo R.Pocius. – Beje, kažkada mačiau dokumentinį filmą apie ultramaratoną, kai Manu nacionaliniame parke ekstremalai bėgo greta lianomis apraizgyto lėktuvo "AN-2", dar vienas stovi Porto Maldonado oro uoste ant postamento. Gal tai mūsų lėktuvai, nors, žinoma, džiunglėse jų nepalikome."

Leido į pelkę

Lėktuvus Peru surinko tam tikslui atvykę lietuvių inžinieriai. Jie gyveno išnuomotame pastate, saugojosi gyvačių ir uodų antplūdžių, žavėjosi neskubančiais gyventi perujiečiais.

"Jei vietiniai sakydavo "palaukite minutėlę", žinojome, kad tai galbūt įvyks šiandien. Jei prašydavo luktelėti valandėlę – galbūt rytoj, o jei sakydavo "rytoj", tai, ko gero, reiškė niekada", – šyptelėjo Remigijus.

Jau po trijų mėnesių jis kalbėjo ispaniškai. Kartą antrasis pilotas buvo išskridęs, tad R.Pocius vienas su dvylika  keleivių talpinančiu "AN-2" skrido gelbėti Manu nacionalinio parko džiunglėse koją susilaužiusio žmogaus. Beje, būtent Peru per 44 metų piloto karjerą Remigijus patyrė bene ekstremaliausią nuotykį.

"Dėl prastų degalų buvau priverstas skubiai leistis. Pamačiau plynę, besiganančias karves. Tačiau tai buvo spąstai. Po kietu sluoksniu telkšojo pelkė", – prisimena R.Pocius.

Lėktuvas nusileido tarsi ant kaladėlių, bet jo galas pakilo ir lėktuvas apvirto. Keleiviai, bijodami sprogimo ir gaisro, išsibėgiojo, tačiau po pusvalandžio grįžo ir ėmė klausinėti, kada galės tęsti kelionę.