Dėl to Vidaus reikalų ministerija bei didžiausios vyresnio amžiaus žmonių organizacijos sukirto rankomis labiau šviesti vyresnius gyventojus apie civilinę saugą, LNK reportaže pasakojo Trečiojo amžiaus universitetų asociacijos prezidentė Zita Žebrauskienė.

– Jūs prieš interviu sakėte, kad norint taikos, reikia ruoštis karui. Kaip jūsų bendruomenės nuotaikos šiuo metu, ar atėjus dienai X būtų ramu, žinotumėte ką daryti?

– Neramu. Žinotume ar nežinotume, atėjus tokiai dienai būtų neramu. Bet svarbiausia, kaip ir sakiau – jeigu nori gražiai gyventi, reikia tam ruoštis. Šiandien labai džiaugiuosi, nes pasirašome susitarimą su Vidaus reikalų ministerija. Ši ministerija rado būtinybę pasirašyt sutartį ne su bet kuo, o su senjorais, atkreipė į juos dėmesį.

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

Senjorų visą laiką daugėja, mūsų yra daug, mes esame jėga ir ta jėga turi būti sveika, turi būti informuota. Aš sakau, kad ta jėga turi būti ir atsakinga už tai, kaip pasiruošia mūsų vaikai, anūkai, todėl čia yra labai svarbus susitarimas.

Dar smagu yra tai, kad apjungiamos visos institucijos, kurios dirba su senjorais. Mūsų senjorai turi būti daugiau vizualai, turi ir matyti, turėtų ir išgirsti. Susitikimai su specialistais duoda tikrai daug naudos, žmonės patys susimąsto: ar aš tą turiu, ar reikia susiieškoti, ar turiu įsidėti, kur įsidėti, kaip įsidėti. Pradeda mąstyti.

– O jūs apklausiate savo asociacijų narius, kiek jie žino praktiškai, ką reikėtų daryti, kam skambinti, kur eiti, kur slėptis?

Gal kažkas žinotų, kam paskambinti, gal vaikui, bet taip konkrečiai, apie evakuaciją – ne.

– Mes kalbame tais klausimais, bet informacijos yra labai mažai. Gal kažkas žinotų, kam paskambinti, gal vaikui, bet taip konkrečiai, apie evakuaciją – ne.

Mes irgi norime įtraukti senjorus į savanoriavimą, kiek galima daugiau. Pas mus savanoriavimas kaip procesas truputį yra atsilikęs, lyginant su Europos lygiu. Siekiamybė, kad senjorai būtų aktyvūs, savanoriautų, padėtų silpnesniam, sergančiam.

Norime universiteto edukacijas priartinti prie tų, kurie nebegali ateiti į universitetą, nunešti tą pačią informaciją, padėti susitvarkyti daiktus. Kartais daiktų esame prikaupę labai daug, per tai nematome pagrindinių, pačių reikalingiausių daiktų.

Kai susitinkame su karo specialistais, kurie pradeda vardinti, ką reikia turėti, pavyzdžiui degtukų, žinoti, kur pakrauti telefoną. Nesusimąstome, kad elektros gali nebūti, vandens gali nebūti, kažkas su maisto produktais. Tada išgirstame: žiūrėkite, aš nepagalvojau. Tos informacijos, aiškumo įnešimas labai daug duoda.