Kalbant apie lietuvių įvaizdžio formavimą svetur, patys Rusijos žmonės yra įtikinti, kad mes – naciai ir fašistai, skriaudžiantys kitų tautybių žmones. Rusijoje yra žmonių, tikinčių, kad atvažiavę į Lietuvą ir rusiškai prakalbę būtų nušauti. Pasaulyje norima parodyti, kad Lietuvoje atgimsta fašizmas, kita vertus, teigiama, kad lietuviai yra labai giminingi rusams – ir kultūriškai, ir istoriškai.

– Kaip stengiamasi paveikti jaunus žmones, tik iš pasakojimų susidariusiems įspūdį apie bendrą istoriją su Rusija?

– Jaunimas nematė sovietinio gyvenimo, todėl jiems tiesiog yra kuriami mitai. Kadangi jauni žmonės patys nėra patyrę okupacijos ir regėję realios situacijos, formuojamas įvaizdis, kad tuo metu viskas buvo gera ir šaunu. Investuojama į tai, kad žmonės nuo pat mažų dienų būtų pratinami prie rusiškos kultūros. Stengiamasi, kad vaikystėje žiūrėtų rusų animacinius filmukus, o vėliau – ir vyresniems skirtą produkciją – filmus, serialus, klausytųsi rusiškos muzikos. Tiesa, didelė dalis jaunimo šiais laikais nemoka rusų kalbos, o tai yra didelė problema Rusijai. Juk ji siekia sukurti kuo daugiau propagandinių produktų, kuriuos galėtų transliuoti posovietinėje erdvėje. Produkciją reikia išversti į kitas kalbas, o dėl to atsiranda papildomų išlaidų.

– Žvelgiant per istorijos prizmę, kaip pakito Rusijos propagandos mastai ir būdai?

– Labai didelės įtakos padarė technologijų pažanga. Seniau propaganda buvo skleidžiama gandais, pasitelkiamos politinės manipuliacijos. Anksčiau, monarchijų laikais, užtekdavo paveikti politinį elitą – karalių ir jį supančius asmenis. Dabar, kai vaikštome į rinkimus ir patys renkame valdžią, svarbu paveikti visus, todėl visos žiniasklaidos priemonės ir technologijos yra išnaudojamos. Skirtingos visuomenės grupės naudojasi nevienodais kanalais. Jei prioritetas būtų skirtas tik kuriai nors sričiai, propaganda nebūtų efektyvi.

– Kaip atsispirti, nepatikėti, atskirti dezinformaciją?

– Reikia ugdyti visuomenės kritinį mąstymą. Dar mokykloje suteikti duomenų analizės pagrindus, mokyti atskirti nuomonę nuo fakto, ugdyti gebėjimą suvokti, kuri informacija melaginga, o kur tiesa. Sunku pasakyti, kokia dalis visuomenės turi tokius gebėjimus, bet manau, kad einama teisinga kryptimi. Atrodo, kad vis daugiau visuomenės narių mąsto kritiškai, o jaunimas supranta, kodėl reikalinga valstybė, kad ji – mes visi, ne vien valdžia. Jauni žmonės – platesnio akiračio ir žengia valstybės raidos keliu.

Jeigu informacija kelia įtarimą, visų pirma reikia pagalvoti, kam naudinga ją skleisti. Iškėlus sau šį klausimą, turėtų paaiškėti, ar verta pasitikėti informacija. Galima internete rasti keletą šaltinių, patikrinti, kaip apie tą patį įvykį atsiliepia rusai, prancūzai, britai, ir padaryti išvadą. Žinoma, tai yra gan komplikuota, kadangi šiais laikais tikrinti informacijos žmonės neturi laiko. Pavargę po darbų pažiūri žinias, ir jiems to užtenka.