Šiandieniame technologijų pasaulyje karas iš sausumos, jūros ir oro persikelia į virtualią erdvę. Informacinis karas – efektyvus ir reikalaujantis kur kas mažiau išlaidų nei tradicinės karo formos. Kaip teigia Lietuvos kariuomenės Strateginės komunikacijos departamento Planavimo ir analizės specialistas Karolis Zikaras, kariauti kinetinėmis priemonėmis šiais laikais yra pernelyg brangu.

"Mus lengviau dezinformuoti, o ne informuoti", – apie žiniasklaidoje slypinčius pavojus kalba K.Zikaras.

– Kaip suformuluotumėte, kas yra propaganda?

– Propaganda pavadinčiau psichologinių operacijų specialistų kuriamą informaciją, kurios tikslas – pakeisti tam tikrų grupių elgseną. Kitaip tariant, priversti žmones elgtis kitaip, nei jie įpratę. Tarkime, balsuoti už tam tikrą partiją, remti ne savo, o svetimą valstybę – tai ir yra karinės-politinės propagandos tikslas. Ji vienas iš pagrindinių ginklų informaciniame kare.

– Kuo karas informacinėje erdvėje yra pranašesnis?

– Informaciniu karu galima palaužti žmonių valią priešintis. Jei pavyksta tai padaryti, jie ginklu nebegina savo šalies, o karo grobis užkariautojams yra didesnis. Okupantams atitenka  nesugriauta šalis su gera infrastruktūra, neišnaudotais resursais. Aukų skaičius mažesnis, o požiūris į okupantą – ne toks neigiamas.

– Kokias dažniausias tikslinės auditorijos grupes, į kurias nukreipiama Rusijos propaganda, pastebėjote?

– Propaganda yra efektyvi tik tada, kai yra nutaikyta į konkrečią auditoriją, nes visi žmonės skirtingai suvokia pasaulį. Tos grupės yra labai įvairios. Tai gali būti socialiniu požiūriu išskiriami žmonės, pavyzdžiui, atsižvelgiant į pajamas. Dažnai pasinaudojama tuo, kad valdžia nepakankamai rūpinasi mažai uždirbančiais žmonėmis. Skirstoma ir pagal kultūrinius pomėgius ar etninę priklausomybę. Turbūt labiausiai stengiamasi paveikti etnines bendrijas – kitų tautybių žmones, kurie yra Lietuvos piliečiai. O detalizuoti, kurios socialinės grupės yra labiausiai paveikiamos, gan sudėtinga.

– Esate minėjęs, kad geriausia propaganda yra ne argumentais pagrįsta, bet paveikianti jausmus. Kokiais būdais propagandos tikslais yra skverbiamasi iki žmonių jausmų?

– Per gražią muziką, jausmingas filmų scenas. Žiūrėdami emocionalius filmus apie meilę ar netektį, žmonės susijaudina. Būtent tuo momentu, kai asmuo yra emociškai pažeidžiamas, galima jam nusiųsti žinutę, kuri patektų į pasąmonę. Neretai pasinaudojama ir istorijos faktais. Lietuvius emociškai veikia mūsų praeitis. Yra istorijos, kuriomis didžiuojamės, kitų gėdijamės. Tuo irgi yra žaidžiama siekiant to paties tikslo – pakeisti žmonių elgseną. Priešiškais tikslais pasinaudojama patriotiniais jausmais. Tarkime, vienas iš Lietuvos saugumo garantų yra narystė ES ir NATO. Bandant įrodyti, kad narystė šiose organizacijose neva varžo mūsų valstybės suverenitetą, ardomajai veiklai išnaudojami ir patriotiškai nusiteikę asmenys. Šis būdas yra bene dažniausiai taikomas.

– Kokia Rusijos skleidžiamos propagandos siunčiama žinutė Lietuvai ir koks viešai formuojamas mūsų tautos įvaizdis?

– Lietuvos žmonėms pirmiausia bandoma pasakyti, kad orientacija į Vakarus – blogas pasirinkimas. Stengiamasi įtikinti, kad atsigręžimas į Rytus Lietuvai būtų kur kas naudingiau, nes Vakarai – agresyvus blogis, griaunantis mūsų tradicinę gyvenseną. Tačiau kas labiau sužalojo mūsų visuomenę – makdonaldai ar kolūkiai ir tremtys? Žinoma, masinė vakarietiška kultūra nėra absoliutus gėris, bet manau, kad Rytų politika – kur kas žalingesnė, nes realybėje ji daug agresyvesnė, nei oficialiai traktuojama.

Bandoma skatinti lietuvių nepasitikėjimą savo valstybe. Stengiamasi įrodyti, kad per visą istoriją buvome nevykėliai – savarankiškai nesugebėjome nė vieno mūšio laimėti, o mūsų kultūra – nieko verta, nes viską, kas gerai, pasisavinome iš Rusijos.