Lemtinga pažintis

Monika pasakoja, kad nuo vaikystės jos namuose gyveno šunys ir vienu momentu jų buvo net trys. Kai ji tapo savarankiška, beveik dešimt metų gyveno be šunų, o Paulius šuns niekada neturėjo – tik katę.

Prieš kelerius metus porai teko nemažai laiko praleisti su draugų – studijos kaimynų – cvergšnaucerių veislės šuniuku ir gimė mintis: o jeigu jie patys turėtų augintinį – ar būtų smagiau? Abu į šį klausimą atsakė teigiamai, tad nusprendė, kad jiems reikia šuniuko. „Pažintis su bičiulių augintiniu sutvirtino troškimą įsigyti šeimos draugą“, – apie savo sprendimą pasakoja Monique.

Šuniui reikia skirti labai daug dėmesio, tad turi labai jo norėti, turėti motyvacijos, pasiryžti aukoti kažkokius savo interesus ar savo patogumą.

Ar negąsdino, kad abu – labai užsiėmę ir daug veiklos turintys žmonės? „Visi mūsų aplinkoje, kurie turi šunis, yra užsiėmę žmonės, bet susitvarko. Tiesiog tampa organizuotesni, – sako Monika. – Šuniui reikia skirti labai daug dėmesio, tad turi labai jo norėti, turėti motyvacijos, pasiryžti aukoti kažkokius savo interesus ar savo patogumą. Su šunimi reikia užsiimti – jis ne kažkoks pliušinis žaislas, kurį pasiimi tik tada, kai tau jo reikia. Yra visokiausių iššūkių.“

Nusprendusi įsigyti šunį, pora ieškojo nesukeliančio alergijos šuns, nes Monika – alergiška. Net ir vaikystėje jos namuose gyveno pudeliai, nes jie nealergizuoja. Tad dabar buvo galimybė palyginti pudelių ir cvergšnaucerių charakterį. Pastarieji laimėjo, nes, pašnekovės manymu, jie daug prieraišesni, smagesni, žaismingesni.

Pradžia nebuvo lengva

Muzikantų pora atsakingai rinkosi ne tik šuns veislę, bet ir veislyną. „Norėjome pirkti šuniuką iš to paties veislyno, iš kurio buvo pirkę mūsų draugai, kad šuniukai būtų tarsi broliukai. Bet nepavyko, tad teko ieškoti kito veislyno, – pasakoja pašnekovė. – Ieškojome ilgai, gal metus. Norėjome, kad tai būtų ne skubotas, o gerai apgalvotas sprendimas. Po metų radome veislyną Vilniuje, kuriame kaip tik buvo nauja vada. Nuėjome aplankyti, pažiūrėti, išsirinkti.“

Kas ką išsirinko? „Mes jį išsirinkome, – sako Monika. – Leo buvo toks labai besistengiantis pritapti prie savo brolių ir sesių, bet vis liekantis kažkur užribyje. Aš kažkaip su juo labai susitapatinau ir išsirinkau būtent jį. Kai tik mes jį pasiėmėme, jis įgijo daug pasitikėjimo savimi ir jau yra savo kiemo draugų kompanijos siela.“

Dabar Leo – pusantrų metų. Pirmaisiais mėnesiais namuose jis nieko nesugraužė, nesukandžiojo, nesugadino. Tačiau visokio kitokio streso, anot Monikos, buvo tikrai daug – sveikatos reikalai, vedimas į lauką, mažylio baimės ir kt.

„Pirmi mėnesiai buvo labai sunkūs, mane net buvo užklupusi savotiška melancholija. Buvo daugiau rūpesčių negu smagumo, – prisimena mergina. – Galėjau numatyti, kad tų rūpesčių bus, bet jų buvo dvigubai daugiau. Suvokiau, kad vaikystėje tais nemaloniais dalykais rūpinosi mama ir aš net nesuprasdavau, kad jų yra, o man tekdavo smagioji dalis – pavedžioti, paniurkyti, pažaisti. Dabar buvo tokių momentų, kai galvojau: „O Dieve, ką aš padariau?!“. Laikui bėgant, viskas susitvarkė, rūpesčių pradėjo mažėti ir galvoje prašviesėjo. Tad pirmieji mėnesiai buvo sunkūs, o dabar – smagumo gerokai daugiau nei rūpesčių.

Vis dėlto minčių, kad be reikalo įsigijo augintinį, anot Monikos, niekada nebuvo. Augdamas šuo prisitaiko prie šeimininkų ir tampa bendražygiu, o ne našta.

Kartu: įsigyti šuniuką buvo ir M. Pundziūtės-Monique, ir jos draugo P. Vaicekausko-Plucando sprendimas./ M. Pundziūtės asmeninio archyvo nuotr. 

Tenka daug mokytis

Pora vedė Leo į kelias mokyklėles, dalyvavo grupiniuose dresūros užsiėmimuose, tačiau nesulaukė pakankamai pagalbos, tad pasirinko mokytis pas dresuotoją individualiai. Ten pakako kelių pamokėlių, kad pavyktų išsiaiškinti, kaip spręsti didžiausias problemas. Pavyzdžiui, visi cvergšnauceriai labai tempia pavadėlį, nes yra patys sau bosai ir vaikšto kur nori. Šią problemą bendromis pastangomis pavyko išspręsti.

„Vaikščiosime kartkartėmis į pamokėles ir toliau, nes Leo – toks pamirštukas – tik ilgesnė pertrauka, ir jis jau neprisimena, kad kažko mokėsi“, – juokiasi Monika.

Ji žino ir kokią klaidą kadaise padarė – reikėjo dažniau palikti Leo vieną namie, kai jis buvo mažiukas. Tačiau vis būdavo gaila: šuniukas liūdės, galvos, kad šeimininkai jį paliko. Galvojo, kad vieną paliks tada, kai jis bus suaugęs. „Nieko panašaus. Reikėjo jį mažą palikti dažniau namie, kad jis priprastų, – sako pašnekovė. – Dabar turime problemų – paliktas jis būna labai nepatenkintas, kartkartėmis sukaukia, suloja, niekaip neatsipalaiduoja. Pastaruoju metu situacija gerėja, bet problemų vis dar yra. Todėl, kai reikia važiuoti į koncertą ar esame labai užsiėmę ir visiškai negalime skirti jam dėmesio, vežame į šuniukų darželį. Ten Leo labai patinka, nes viskas, ką jis veikia, – tai laksto lauke su draugeliais.“

Cvergšnaucerių kailis reikalauja ypatingos priežiūros, tad nepakanka šunį kartkartėmis išmaudyti – tenka vesti į šunų kirpyklą. Paprastai šios veislės šunys yra šiurkščiaplaukiai, o Leo kailis, anot Monikos, – labai švelnus, panašus į minkštą pledą. Visi jį paglostę tai pastebi, o šeimininkė į tai reaguoja kaip besididžiuojanti mama.

Daug pozityvių emocijų

Cvergšnauceriai – draugiški, socialūs šunys, puikiai sutariantys ne tik su žmonėmis, bet ir kitais šunimis, mėgstantys žaisti ir judėti.

Pasak Monikos, Leo yra priklausomas nuo žmonių dėmesio, – jam jo visada labai reikia. Tai tikrai juokingas šuo, nes labai nerangus, labai žaismingas, ir tuo žaismingumu visiems pakelia nuotaiką. Net ir švenčiant Kalėdas kalbos nuolat sukosi apie jį, nes vis kažką iškrėsdavo: tai guolį sau ant sofos sugalvojo pasiruošti, tai lauke sniego gniūžtes gaudė. Leo suteikia labai daug pozityvių emocijų tiesiog dėl to, kad yra toks, koks yra.

„Vis dėlto charakteris ima atsispindėti šeimininko būdą. Kartais, žvelgdama į jį, pamatau tokio erzinančio užsispyrimo, nesuvaldomumo ir daug savo nuomonės. Jo charakteris sunkiai suvaldomas, kaip ir manasis“, – sako M. Pundziūtė-Monique.

Apie cvergšnaucerius

pixabay.com nuotr. 

• Gana sena šunų veislė, kilusi iš Vokietijos. Senovėje šios veislės atstovai buvo labai vertinami už jų sargumą ir medžioklinius gebėjimus (šie šunys gaudydavo žiurkes).

• Panašūs į šios veislės šunis vaizduojami XV a. paveiksluose ir skulptūrose. Pirmasis įrašas apie cvergšnaucerius pasirodė 1888 m., o 1899 m. šie šunys pirmą kartą dalyvavo parodoje.

• Amerikos kinologų klubas veislę užregistravo 1926-aisiais. 2008 m. Amerikoje cvergšnauceriai pateko į populiariausių šunų sąrašą – užėmė vienuoliktą vietą.

• Suaugę šunys sveria 6–7 kg, gyvena vidutiniškai trylika keturiolika metų.

• Tai nedideli, bet labai aktyvūs šunys. Gali būti užsispyrę ar net įžūlūs, todėl socializuoti ir dresuoti būtina nuo ankstyvo amžiaus. Tinkamai išauklėti cvergšnauceriai – puikūs kompanionai, mielai bendrauja su vaikais ir kitais šunimis.

• Nors šios veislės šunys – nedidelio ūgio, tačiau labai drąsūs ir visada nusiteikę ginti savo teritoriją.

• Cvergšnauceriai visada stengiasi įtikti savo šeimininkui. Būtent dėl šios priežasties juos gana lengva dresuoti – greitai perpranta, ko iš jų  tikimasi. Svarbu, kad šeimininkas atrastų tinkamus motyvacijos būdus, nes priešingu atveju šuo gali apsimesti, jog komandų paprasčiausiai negirdi.