Gaižauskų šeimą draugėn vėl subūrė bišonė Snaigė

Kai šeimos, kurioje gyvenimas po truputį tampa „kas sau“, kasdienybę staiga užlieja galingas augintinio meilės cunamis, viskas pasikeičia iš esmės. Būtent taip atsitiko Gaižauskų šeimoje, kai į ją atkeliavo bišonė Snaigė. „Mylime besąlygiškai ir neįsivaizduojame, kad mūsų namai galėjo kažkada būti be jos“, – vieningai tvirtina šeima.

Šuniuko norėjo visi

Komunikacijos specialistės Agnės Gaižauskienės, aktoriaus ir rašytojo Juozo Gaižausko ir jų dukters Gabrielės šeima šiek tiek daugiau nei prieš metus neteko ilgamečio augintinio ir draugo – septyniolika metų su jais gyvenusio Jorkšyro terjero Čipo.

„Čipukas buvo mūsų visų, o atsirado jis, kaip ir dažnoje šeimoje, kai dukra pradėjo prašyti šuniuko, – pasakoja Agnė. – Ir aš, ir Juozas vaikystėje visokių „kiemo inteligentų“ turėjome, tad puikiai žinojome, kiek gyvybės į namus augintinis atneša. Kai susituokėme, gyvenome dviese, tada gimė Gabrielė. Kai ji paaugo, mums mintis apie šuniuką pradėjo natūraliai galvoje suktis – dukra tai dar paskatino.“

Tiesa, iš pradžių abu su Juozu svarstė, kad, jeigu turės šunį, tai tik retriverį – juk jie tokie protingi. Tačiau, kai Agnė perskaitė šunų enciklopediją, pagalvojo: juk jis didelis, jam išsibėgioti reikia, o jie gyvena mieste, bute... Suabejojo, ar dideliam šuniui su jais tikrai bus gera.

Draugė tuo metu papasakojo apie Jorkšyro terjerus, sakė, su jais jokių problemų: mažiukai, nesišeria, nesukelia alergijos, o jei namie kokią balutę ir padaro – bent jau parketas neplaukia.

Dar viena priežastis rinktis mažesnį šuniuką buvo tai, kad Gaižauskai – gana judriai gyvenanti šeima, dažnai kur nors keliauja. „Galvojau: kur nors nuvažiavus, su mažu šuniuku juk mieliau priima. O tuo atveju, kai negalėsime kartu vežtis ir reikės palikti tėvams, – mažą šuniuką jiems bus lengviau prižiūrėti“, – pasakoja Agnė.

Tiesa, Juozas ne iškart su tokiu augintinio veislės pasirinkimu sutiko, sakė: „Kaip aš, toks didelis, su juo atrodysiu? Juk tai damų šuniukas.“ Jis siūlė rinktis bent jau kokį Džeko Raselo terjerą... Vis dėlto smarkiai su žmona nesiginčijo.

Svarbus: septyniolika metų su šeima gyvenęs Čipas dar ilgai liks prisiminimuose. / Gaižauskų šeimos archyvo nuotr.

Pasirinko vieni kitus

„Buvau išsirinkusi kelias vietas, kur galėjome nuvažiuoti šuniukų pažiūrėti, – prisimena Agnė. – Pirmiausia patraukėme į veislyną Kaune. Veisėjai parodė šuniukus, papasakojo, kad vieną iš vados nori pasilikti sau, nes labai inteligentiškas: visi puola prie maisto vienas per kitą, o jis palaukia, kol visi pasisotina, tada ramiai vienas pavalgo. Taip pat įpratęs pas vaiką lovoje miegoti. Kol šnekėjomės, Čipas atėjo ir atsisėdo man ant kelių. Na, ir viskas, susilydžiau. Juozas sako: matyt, niekur daugiau nebevažiuojame – man atrodo, ir jis mus, ir mes jį pasirinkome. Bus Gabrytei šuniukas.“

Taip Gaižauskų namuose apsigyveno kaunietis Jorkšyro terjeras Čipas. Nors buvo pirktas dukrai, jis tapo visos šeimos šuniu, bet šeimininke labiausiai pripažino Gabrielę.

Visi mes lengvai išprotėję dėl jos. Manau, ji atsirado mūsų namuose pačiu laiku. Džiaugsmų džiaugsmas.

„Mums veisėjai patarė: jeigu nenorite, kad miegotų lovoje, už durų palikite guoliuke ir nuo pirmos dienos pratinkite. Pirmą naktį prakentėjome: jis, suprantama, verkė, aš gailėjau, bet Juozas neleido jo į lovą pasiimti, kad vėliau netektų visada trise miegoti. Sakau: na, gerai, aš kenčiu. Staiga girdžiu – Gabrielės kambario durys atsidarė. Ir viskas, ir nuo to karto jie visada vienoje lovoje miegojo.“

Planas „Gabrielės šunytė“

Paskutinis Čipuko gyvenimo pusmetis buvo labai sunkus ir jam, ir visai Gaižauskų šeimai. Jam iškeliavus į amžinos medžioklės plotus, netekties skausmas buvo milžiniškas, tad apie naują šuniuką Agnė su Juozu net negalvojo – svarstė, kad gal kada nors, senatvėje.

Tiesa, dukters Gabrielės nuomonė buvo kitokia – ji sakė, kad, kai išsikels iš tėvų namų, ji tikrai turės šunį.

Tačiau, praėjus vos pusmečiui, Agnei paskambino draugė iš Tauragės ir sako: „Agne, gal norite šuniuko? Matai, čia vienai moteriai pasikeitė gyvenimo aplinkybės, nebegali prižiūrėti savo pusantrų metukų kalytės bišonės. Gaila labai – ta kalytė daugiausia laiko viena uždaryta namuose praleidžia.“

Atsiuntė nuotrauką, kurioje maža balta kalytė ant laiptų sėdi liūdna liūdna...

„Na, pradėjau galvoti – gal kaip nors? Toks mažas sutvėrimas, o niekam nereikalingas, – prisimena Agnė. – Juozui užsiminiau. Jis: ne, ne, tikrai ne dabar! Gabrielei nuotrauką nusiunčiau. Ji sako: kadangi aš vis tiek galvoju turėti šuniuką, noriu šitos kalytės. Na, tai mes su Gabriele tada ir pradėjome regzti planą chuliganą, kuris vadinosi „Gabrielės šunytė“.“

Pašnekovė po patirties su pirmu augintiniu puikiai suvokė, kad vien noro turėti šunį nepakanka. Augintinis yra visateisis šeimos narys, negali šiek tiek pasidžiaugęs pasakyti: man atsibodo. Turi suprasti, kad prisiimi atsakomybę iki jo gyvenimo pabaigos. Ir nesvarbu, kad tai bus Gabrielės šuo, o ji, kai tik įsirengs butą, iš namų išsikraustys – iki to laiko šuo bus visų bendras rūpestėlis.

Taip besvarstydama prieš pat Velykas sulaukė dukters skambučio: „Aš savaitgalį važiuoju į Tauragę. Tu su manim? Man bus sudėtinga vairuoti su šuniuku.“ Svarstymai baigėsi – prasidėjo veiksmas.

Poveikis: maža balta kalytė džiaugiasi gyvenimu ir džiugina kitus. / Gaižauskų šeimos archyvo nuotr.

Meilė iš pirmo žvilgsnio

„Paskambinau aš tai moteriai, paklausiau, ar tikrai apsisprendė naujų šeimininkų kalytei ieškoti. Moteris sakė, kad atiduos tik labai rimtai nusiteikusiems, nes jai svarbu, kad mažylę mylėtų ir jai nebereikėtų po kurio laiko vėl keliauti į naujus namus. Mes su Gabriele buvome apsisprendusios“, – pasakoja pašnekovė.

Juozui tą dieną buvo koncertas, oficialiai jis buvo informuotas, kad šeimos moterys šunelio važiuoja tik pasižiūrėti. Tačiau jis, kaip prisipažino, jau tada žinojo, kad augintinę jos parsiveš.

„Išvažiavome po darbų, atvažiavome vakare, tad su šunytės šeimininke sutarėme susitikti kitą dieną. Pamenu, į tą susitikimą kaip į šventę ėjome, su jausmu, kad tuojau kažkas svarbaus įvyks. Na, ir pamatėme tą savo meilę, švelnumo ir jaukumo įsikūnijimą. Grįžome namo trise. Kai Juozas ją pamatė, irgi išsilydė. Ji labai labai meili, smulkutė, mažutė, lengvutė. Ir vardas – Snaigė. Nebuvo minčių jį keisti“, – pasakoja Agnė.

Prireikė laiko priprasti

Pirmosios savaitės naujuose namuose Snaigei nebuvo lengvos. Pradžioje ji buvo labai baikšti, vos išgirdusi kokį garsą pradėdavo loti skardžiu balseliu – dieną ar naktį.

„Aš galvojau, mus kaimynai išprašys, – sako pašnekovė. – Abi su Gabriele ieškojome informacijos, kaip šunį atpratinti loti. Pradėjome ją raminti, kad nereikia mūsų nuo nieko ginti, viskas gerai. Ir miegojo ji kurį laiką tik transportavimo dėžėje, su kuria pas mus atkeliavo. Gabrielė tą dėžę savo kambaryje įkurdino, tad, kai ji eidavo miegoti, Snaigė iškart lįsdavo į dėžutę. Vis dėlto po kurio laiko vieną naktį ji užšoko ant Gabrielės lovos ir nuo to laiko visada ten miega.“

Agnė svarsto, kad pirmosiomis savaitėmis Snaigė, matyt, galvojo, kad ji vėl kažkam atiduota laikinai, todėl buvo tokia baikšti, į visus žiūrėjo įtariai, lojo, mėgindama parodyti, kad ji yra gera sargė, kad niekas šiuose namuose ant jos nepyktų. Kaip mažas vaikas, ji stengėsi visiems įtikti. Kai galiausiai pajuto, kad čia ne laikini namai, o jos šeima, išlindo iš savo dėžutės, kurioje miegodavo, atsipalaidavo.

Gabrielę ji pasirinko savo „mama“. Agnė, matyt, „močiutė“ – kuri ja rūpinasi, kai nėra „mamos“. Loti dėl kiekvieno krepštelėjimo nustojo. Tačiau Snaigei labai reikia žmonių – kad ja džiaugtųsi, ją girtų, kasytų jai pilvuką.

„Aš kartais žiūriu į ją ir galvoju: ji visai kaip mažas žmogutis, tik nešneka, – sako moteris. – Tačiau viską supranta ir parodo, ko nori. Kai nori į lauką, ateina prie tavęs, žiūri į akis ir be garso amsi. Jei paklausi, ar nori į lauką, – bėga ir atsisėda ant minkštasuolio prie pavadėlio. Kai nori skaniukų ar dar ko nors – neduoda ramybės ir stumia ten, kur jai reikia.“

Snaigė labai myli ir Juozą – iš ryto atbėga į lovą sveikintis ir aplaižo visą Juozo viršugalvį. Agnė juokiasi, kad jam tuoj plaukai pradės augti.

Gaižauskų šeimos archyvo nuotr.

Likimo siųsta

Šeima dažnai svarsto, kaip be Snaigės iki šiol galėjo gyventi. Atsiradus jai, namai atgijo, vėl tapo traukos centru. Per tuos metus, kai juose nebuvo šuniuko, visi buvo išsilakstę kas sau – kažkas prie monitoriaus, kažkas prie telefono, bendraudavo tik tiek, kiek būtina. Nebuvo jokio bendro rūpesčio.

Dabar vėl kuriami bendri planai, dalijamasi rūpesčiais, svarstoma, kur visi važiuos, ką veiks. O Snaigė sugeba parodyti savo besąlygišką meilę kiekvienam.

Ji, pasak Agnės, gyva emocija. Jeigu jai skanu, tai valgo, kol užspringsta – reikia raminti. Kaskart, kai kuris nors iš šeimos narių grįžta namo, atrodo, jo kokius trejus metus nebuvo, – iššoka iš laimės gal pusantro metro. Tai – išlydo širdį.

„Visi mes lengvai išprotėję dėl jos. Manau, ji atsirado mūsų namuose pačiu laiku. Džiaugsmų džiaugsmas, viesulas, gyvybingumas, toks mažas stebuklėlis, – sako moteris. – Čipas buvo toks ramus intelektualas ir jis mums tuo metu labai tiko, atrodė, tobuliausias šuniukas. Dabar Snaigė atrodo tobula, būtent mums skirta, nors ji kitokio būdo. Atrodo, likimas vėl mums atsiuntė patį geriausią šuniuką. Nė vienas neįsivaizduojame, kaip galėjome gyventi be jos.“

Gabrielė, pasak Agnės, savo naujame bute jau susiprojektavo stalčius specialiai augintinės reikmenims. Tik, matyt, bus problemų, kai ji į tą butą kraustysis ir norės Snaigę pasiimti kartu.

„Aš dukrai sakiau, kad teismo keliu išsireikalausiu, jog tris dienas kalytė gyventų pas mus su Juozu, o kitas – pas dukrą, – juokauja Agnė. – Ši mažylė ištirpdė visų mūsų širdis.“



NAUJAUSI KOMENTARAI

Nuomonė

Nuomonė portretas
Daugumai šunų laikytojų yra pavažiavus psichika. Ypač tokiems , kuriantiems apie juos ištisas apysakas , kaip čia.

Anonimas

Anonimas portretas
jei šeimą suburia tik šuo, tai liūdna...

vidas l.

vidas l. portretas
Nesaldu siai seimai, oi nesaldu. Tokia ilga rasliava, ar tik ne pats vadinamasis rasytojas prikure? Toks grandiozinis ivykis, jog net Stumbrienes pirstelejimai tylus atrodo...
VISI KOMENTARAI 10

Galerijos

Daugiau straipsnių