Suvedė darbas ir šunys

39-erių Marius – kinologas. Dirba valstybės sienos apsaugos tarnyboje su savo dresuotu šunimi. Ne vieną tokį keturkojį pagalbininką per penkiolika tarnybos metų yra turėjęs.

Nuo vaikystės, pasakoja, labai mylėjo gyvūnus, ypač šunis, bet kinologu būti niekada nesvajojo. Tiesiog taip susiklostė aplinkybės. Pirmiausia tapo pasieniečiu. Lietuvai įstojus į ES, darbo pasienyje sumažėjo.

„Esu veiksmo žmogus. Nemėgstu monotonijos. Kai pamažėjo darbo ir kolega pasiūlė ateiti į naujai renkamą kinologų grupę, davė šuniuką – po truputį įsitraukiau į naują veiklą“, – dalijasi savo profesine karjera kinologas ir priduria, kad su žmona Sidona taip pat susipažino per darbą ir šunis.

„Kai Sidona atėjo į mūsų tarnybą su savo šunimi Mesiu, padėjau jai jį dresuoti, – aiškina pašnekovas. – Dabar turiu ir žmoną, ir gražią šeimą, ir vaikų, ir šunų – visko. Esu labai turtingas ir laimingas!“

Gausiai: australų aviganiai įkvėpė Labučius įkurti „Pajūrio ausyčių“ veislyną. Su netikėtai gausia pirmąja australiukų vada. / S. ir M. Labučių asmeninio archyvo nuotr.

Neplanuotai gausi vada

Lyg Labučiams dar būtų maža veiklos, prieš metus jie nusprendė įsteigti savo veislyną „Pajūrio ausytės“. Pasirinko abiem patinkančią australų aviganių veislę.

„Tikrai ne dėl Australijos, – juokiasi Marius. – Pirmąsyk šios veislės šunį pamačiau prieš trejus metus kavinėje. Patiko: nei per mažas, nei per didelis, gana lengvai pasiduoda dresūrai, draugiškas. Žodžiu, idealus šuo.“

Pirmoji vada buvo neplanuotai gausi – net dešimt australiukų. Kadangi tiek nesitikėjo, tai ir didesnio būsto jiems neturėjo: įkurdino virtuvėje. Sidonai, esančiai dukrytės auginimo atostogose, teko nemažas išbandymas – prižiūrėti Oliviją ir dar dešimt smalsių, judrių, viską graužiančių šuniukų.

Kaip sumanė ne tik dresuoti šunis, bet ir juos veisti? Marius pokštauja, kad jie su Sidona visą gyvenimą rūpinosi šunimis, tad tegul dabar ir šunys Labučiams duoda kokios nors apčiuopiamos naudos.

„Tik gaila, – priduria jis, – kad australų aviganiai pasienio tarnybai netinka, nes negali atlikti tam tikrų funkcijų. Pagal nuostatus tokį darbą dirbti gali tik belgų ir vokiečių aviganiai, kurie laikomi universalesniais šunimis.“

Paprašytas išvardyti, kiek ir kokių keturkojų augintinių šiandien augina, Marius giliai įkvepia. „Du australai – kalė su jaunikliu, trys tarnybiniai vokiečių aviganiai ir du jorkšyro terjerai – žmonos užgaida“, – vardija jis ir susizgrimba, kad pirmiau norėtų pristatyti savo vaikus, kurių turi tris.

Jei vienas bus geruolis, o kitas – blogiukas, vaikai greitai išmoks manipuliuoti. Žodžiu, jei pasakyta – reikia daryti, ir taškas.

Moko pasirūpinti silpnesniu

Vyriausiam Dominykui – aštuoneri, Herkui – šešeri, o jaunėlei Olivijai birželį sukaks vieni.

Kaip vaikai sutaria su šunimis, ar didieji keturkojai jų neužgauna? Anot tėčio, visi pas juos – šunys ir vaikai – sutaria kuo puikiausiai.

„Dabar žiūriu, kaip visa ši didelė kompanija žaidžia futbolą mūsų kieme. Baisus triukšmas... Pas mus niekada nebūna nei tylu, nei liūdna!“ – juokiasi M. Labutis ir sako, kad kartais vaikai, nuo mažumės pratę prie šunų, kiek per drąsiai elgiasi ir su svetimais augintiniais.

Vis dėlto namai, kur daug smagaus erzelio, Mariui kur kas mielesni nei tušti ir tylūs. Paklaustas, ar vaikai turi kokių pareigų, susijusių su jų keturkojais, tėtis purto galvą. Tegul sūnūs dar pasidžiaugia vaikyste. Kas kita, jei jie patys rodo norą kažką daryti – įpilti šunims vandens ar duoti ėdalo. Užtenka, sako, kad vaikai kasdien mato, kaip jais reikia rūpintis – išvesti į lauką, maitinti, dresuoti – vadinasi, pagrindų, kaip pasirūpinti silpnesniu, jau turės.

Dažnai į parodas su savo australų aviganiais važiuojantys kretingiškiai tikina, kad sūnų žaidimuose atsispindi augintinių gyvenimas. Broliai demonstruoja, kaip tėvai parodų ringuose pristato šunis, kaip su jais bėgioja ir pan.

Labučiai gyvena nuosavame name, tad šunų kas rytą ir vakarą nevedžioja – išleidžia juos į lauką palakstyti. Jei jau vežasi kur į gamtą, tai ne tuščiai vaikščioti, bet ko nors vertingo išmokyti.

„Darbe mokau tarnybinius šunis, namuose – savus, o laisvu metu dar mokytojauju kretingiškių šunims – mokau juos bendrojo paklusnumo komandų“, – aiškina kinologas ir džiaugiasi, kad jų namuose gyvenanti jorkšyrė jau gali ir daiktą prašoma surasti. Visai kaip tarnybinis šuo. Dresuodamas ją Marius norėjo paneigti mitą, kad jorkšyrai – kvaili šunys. „Viskas su ta veisle gerai, tik reikia treniruotėms skirti daugiau laiko, o man kuo toliau, tuo labiau jo trūksta“, – apgailestauja veiklus vyras.

Šeimynykščiai: ir žaidimai, ir poilsis – drauge. / S. ir M. Labučių asmeninio archyvo nuotr.

Namai ten, kur gera grįžti

Daug pareigų turintis ir daug laiko ne namuose praleidžiantis Marius, išgirdęs klausimą, kas jam yra namai, susimąsto. Galiausiai sako, kad namai – tai vieta, į kurią nuvargusiam po visų dienos darbų norisi grįžti.

Kinologas juokiasi, kad grįžus iš tarnybos labai norisi ramybės, tačiau ramybė namuose, kur gyvena septyni šunys ir trys vaikai, neįmanoma. Vaikai, šunys, vos išvydę tėtį, šeimininką, vienas per kitą veržiasi prie jo: nori pasipasakoti, pasigirti, pasiguosti.

„Kai kalė atsivedė šuniukų, būdavo, grįžtu namo ir… – net nebaigia sakinio vyras. – Darbe – šunys, pareini namo – šunys, žodžiu, šuniškas gyvenimas“, – kvatojasi jis.

Dieną M. Labutis pradeda gana anksti. Keliasi šeštą, išleidžia į kiemą šunis. Juos pašeria. Važiuodamas į darbą po ugdymo įstaigas išvežioja vaikus. Jei turi laisvadienį, gero elgesio moko kretingiškių augintinius.

„Svetimą šunį mokyti kur kas sunkiau nei savo. Turi žmogui labai gerai išaiškinti, kaip reikėtų su juo elgtis namuose. Smagu, kad žmonių suvokimas apie šunis keičiasi. Anksčiau pririšdavo grandine prie būdos, ir viskas. Dabar dauguma jau žino, kad, nusipirkus šunį, reikia jį dresuoti“, – aiškina Marius, per vieną dieną kartais turintis net iki dešimt dresūros pamokų.

Vaikus iš darželio, mokyklos parsiveža Sidona, kuriai namuose padeda jos močiutė.

Tėtis pasakoja, kad Dominykas šįmet baigė pirmą klasę, lanko futbolo treniruotes. Herkus dar eina į darželį. Kai vyrai leidžia laiką trise, visos jų kalbos sukasi tik apie automobilius.

„Gimiau Kaune. Į pajūrį atsikrausčiau būdamas penktoje klasėje. Nuo vaikystės labai rūpėjo automobiliai. Tėtis (jau amžinatilsį) vis nusiveždavo mane į Nemuno žiedo motokroso lenktynes. Kartais ir pats ten dalyvaudavau. Todėl ir sūnums automobiliai rūpi“, – aiškina Marius, neseniai nupirkęs vyresniajam Dominykui keturratį, o šeimai – didelę palapinę.

Vasarą vyks turistauti į gamtą. Be abejo, pasiims ir dalį šunų. Kitus paliks draugiškiems kaimynams. Gal net pasieks netolimą užsienį. „Jau dabar bandau įsivaizduoti, kaip atrodys mūsų automobilis, kai viską į ją susikrausime atostogoms – vaikams, šunims“, – kvatojasi linksmuolis.

Vasara: į palapinę, skirtą gausios Labučių šeimos atostogoms, privalo tilpti ir šunys, ir vaikai. / S. ir M. Labučių asmeninio archyvo nuotr.

Daugiau girti nei peikti

Marius pasakoja, kad pasienio tarnyboje dirbantys kinologai kiekvienas turi po savo šunį. Pasibaigus darbui, jį vežasi namo. Ėdalo ir visas keturkojams reikalingas paslaugas gauna iš valstybės.

„Rūpinamės jais iki paskutinės jų gyvenimo akimirkos. Pirmasis mano tarnybinis šuo su manimi praleido penkiolika metų. Izi – jau trečiasis. Žmonos šuniui Mesiui, kurį dresavome kartu, dešimt metų. Senukas. Neseniai išleidome jį į pensiją. Gyvena irgi pas mus“, – pasakoja M. Labutis.

Ar šunų ir vaikų auklėjimas turi panašumų? Anot Mariaus, tikrai, ir netgi labai daug. „Apie tai esame kalbėję ir su vaikų psichologe. Tiek vaikus, tiek ir šunis kažko mokant turi neskubėti, jų nespausti, daugiau skatinti ir girti negu peikti. Abiem atvejais negali būti jokios prievartos. Viskas labai panašu: skirtumas tik toks, kad šunys nešneka“, – juokiasi jų mokytojas, suprantantis keturkojus iš jų kūno kalbos.

Tiems, kurie augina šunis namuose, Marius pataria muštro nenaudoti. Tačiau tvarka, disciplina turi būti, nes gyvūnas vadovaujasi instinktais. „Su vaiku gali pakalbėti, duoti jam pavyzdžių, motyvuoti – supras. Gyvūnas, jei jam nusileisi, neparodysi jo vietos, gali užlipti šeimininkui ant galvos“, – įspėja instruktorius ir tęsia, kad pozityvumas auklėjant šunis visada turi būti, bet atėjus laikui, ypač šuns paauglystei, žmogus turi aiškiai parodyti, kas šeimoje yra gaujos vadas.

„Ypač tai svarbu tarnybiniams, kurie renkami iš darbinės linijos šunų. Dėl šios priežasties jie yra dar aršesni, drąsesni, prikrečiantys namuose daugiau eibių. Tik pradedantiems darbą kinologams visada sakau: turite šunis mylėti, bet elgtis su jais griežtai“, – ilgamete darbo praktika dalijasi Marius.

Su vaiku gali pakalbėti, duoti jam pavyzdžių, motyvuoti – supras. Gyvūnas, jei jam nusileisi, neparodysi jo vietos, gali užlipti šeimininkui ant galvos.

Ar kinologas leidžia savo jorkšyrams lipti į lovą, gauti kokį gardesnį kąsnelį nuo pietų stalo? „Visko ir pas mus būna, – nesigina, bet, gimus vaikams, sako, atsirado ir ribos. – Šeima – žmona, vaikai – svarbiausia, o tik paskui – šunys.“

Tvarka turi būti

Apie šunų auklėjimą Marius išmano viską, o apie vaikų? Trijų vaikų tėtis aiškina, kad juodu su žmona turi nerašytą taisyklę: jei kuris vienas iš tėvų sūnums ką nors liepė, kitas jo sprendimui prieštarauti negali.

„Jei vienas bus geruolis, o kitas – blogiukas, vaikai greitai išmoks manipuliuoti. Žodžiu, jei pasakyta – reikia daryti, ir taškas“, – savo šeimos pedagogika dalijasi pašnekovas ir juokais skundžiasi, kad jam vis tiek dažniau tenka būti bloguoju policininku. Kadangi broliai, kaip dauguma berniukų, linkę pasipešti, mokyti peštukus gero elgesio paprastai tenka jam.

Bausmių berniukams Marius netaiko. Laikosi principo, kad kiekvieną veiksmą lydi atoveiksmis. Taigi, jei sūnūs nepaklausė, nepadarė to, kas buvo liepta, negaus ir žadėto paskatinimo ar atlygio.

„Auklėjame kalbėdamiesi su jais, kodėl vienu ar kitu atveju reikia daryti taip, o ne kitaip, kokių padarinių gali būti, jei tėvų neklausys. Nelepiname jų, bet ir neauklėjame per daug griežtai“, – prisipažįsta tėtis ir pažvalėja nuo minties, koks vėlgi tas vaikų ir šunų auklėjimas yra panašus.

Tiek vieni, tiek kiti mėgsta išdykauti, o neretai ir pagadinti namų turtą. Kurie daugiau? Anot Mariaus, su vaikais tokių problemų nekyla, o štai šunys dažnai prikrečia visokių išdaigų – tai savo reikalus padaro ne vietoje, tai purvini įšoka į automobilį ar ką nors namuose apgraužia.

„Pamenu, buvome ką tik įsigiję pirmąjį savo australų aviganį. Parsivežėme iš turgaus dekoratyvinių smilgų kiemui papuošti. Nepraėjo nė valanda, kai mūsų smilgos jau buvo išravėtos su visomis šaknimis“, – juokiasi australų aviganių veisėjas.

S. ir M. Labučių asmeninio archyvo nuotr.

Laimė – pasitikėjimas

Šiuo metu juodviem su Sidona nelengvas metas: ir Olivija dar labai maža, ir „Pajūrio ausytės“ reikalauja daug laiko, pastangų, ir sūnūs nori daugiau dėmesio iš tėčio, o kur dar tiesioginiai darbai, šunys…

Kaip vieną iš savo sėkmingos santuokos pyrago ingredientų Marius mini pasitikėjimą. „Tikra laimė, kai šalia turi žmogų, kuriuo gali visiškai pasikliauti. Sutampa mūsų su Sidona pomėgiai, charakteriai. Neneigiu – ir ginčų būna, bet esminiais klausimais sutariame be kalbų. Darbais irgi specialiai nesidalijame. Pas mus nėra: tu grindis plauni, o aš automobilius remontuoju. Abu darome viską. Taip turbūt jau būna, kai sutinki savo žmogų, – gyvenimas pasidaro kur kas paprastesnis“, – laiminga santuoka džiaugiasi Marius.

„Šiandien sau palinkėčiau vienintelio dalyko – daugiau laiko. Bandau viską suspėti, bet kol kas vienu metu tiek daug visko vyksta, kad išties sunku“, – nuoširdžiai kalba M. Labutis.

Seniau, kai labai pavargdavo, energijos pasisemdavo automobilių sporte, o dabar net automobilis turi būti šeimyninis. Vienintelis pabėgimas nuo visko – išvažiuoti motociklu valandėlei, o paskui – vėl į kasdienybę, nes labai rūpi, kaip žmona, vaikai, šunys, darbai.