Yra ir autorių, kuriuos mes laikome prancūzų rašytojais, nors savo kilme jie ne prancūzai. Tai, pavyzdžiui, Jean-Jacques Rousseau. Jei kas prisimena, jis – Ženevos pilietis. Taip pat ir Romainas Gary, Guillaume`as Apollinaire`as. Arba – Oskaras Milašius. Mes jį savinamės, jis mums labai brangus, bet kita vertus, jis viską parašė prancūziškai. Manau, kad rašytojo identitetą pirmiausia nulemia kalba.

Negaliu teigti, kad labai gerai pažįstų visą frankofonijos literatūrą. Plačiau esu susipažinusi su prancūziškąja Šveicarijos literatūra, belgų literatūra. Tačiau jei ko nors paklaustumėte apie prancūzišką Kanados literatūrą, nelabai galėčiau ką nors pasakyti.

– Kokią knygą perskaityti rekomenduotumėte?

– Galėčiau rekomenduoti vieną autorių ir jo neseniai išleistą knygą. Tai Charles`is Ferdinandas Ramuzas ir jo romanas „Adomas ir Ieva“. Originalą esu perskaičiusi jau seniai, dabar pakartotinai perskaičiau vertimą. Jame gražiai išsaugotas Ch. F. Ramuzo kalbėjimo būdas ir stilistika, viskas tiksliai ir kūrybiškai perteikta.

„Adomas ir Ieva“ – nedidelė knyga. Galima sakyti, tai romanas apie meilę. Kaip rodo pavadinimas, tai pasaulio sukūrimo, jo pradžios savotiška parafrazė. Knygos siužetas tikroviškas, bet kartu poetiškas – apie vyrą ir moterį, apie vienatvę ir meilės ilgesį. Dar apie tai, kad vyras ir moteris – du skirtingi pasauliai, kaip jiems reikia sutarti ir išsaugoti savo savastį, tapatybę, pažinti kitą ir įsileisti jį į save.

Dar viena knyga, kurią rekomenduočiau – netrukus bus išleistas Jacques`o Chessexo kūrinys „Tironas“. Tai nepaprastai stiprus kūrinys, kuriame kalbama apie tėvų ir vaikų, tiksliau – tėvo ir sūnaus – santykius. Apie destruktyvų tėvo vaidmenį savo sūnaus gyvenime. Romanas parašytas puikia kalba, barokiniu stiliumi, įtraukia nuo pirmo iki paskutinio puslapio.

– Kas jums yra rimta, nevienadienė literatūra?

– Žinoma, pirmiausia tai klasika. Pradedant antika, viduramžiais ir t. t. Tai yra pagrindas, literatūros kanonas. Perku klasikos vertimus. Tekstas pirmiausia turi būti labai gerai parašytas – puikaus stiliaus, gražios kalbos. Manau, kad esu išsiugdžiusi ir nuojautą, kaip atskirti gerai parašytą knygą nuo ne tokios geros.

Knygos man turi nešti ir skleisti egzistencinę žinią apie žmogų ir pasaulį, turi parodyti kitą egzistencijos galimybę. Mažiau vertinu žaidybinę, pramoginę literatūrą. Neneigiu, kad ir tokia literatūra gali būti įdomi, ją skaityti smagu. Mano bibliotekos lentynos užgriozdintos ne tokia literatūra.