Nematoma ar nenorima matyti?

Instaliacija – tai šešiolika iš polistireninio putplasčio ir gipso pagamintų skulptūrinių stulpelių, imituojančių tikruosius stulpelius. Pastaruosius įprasta matyti miške, pievoje, kasdieniame urbanistiniame peizaže, – ten, kur gamtą yra palietusi žmogaus ranka ir šie žmogaus palikti ženklai mums nurodo civilizacijos buvimo pėdsakus.

Jie perspėja apie galimą nelaimę, žymi kabelio, ar kitų objektų buvimo vietą po žeme. Tačiau mes jų nematome – praeiname nepastebėdami, nes pernelyg skubame, tampame paviršutiniški ir lėkšti. Stengiamės išsivaduoti iš kasdienės rutinos ir patiriamo streso vis primityvesniais būdais, ignoruodami savuosius jausmus. Paviršutiniškumas ir negebėjimas spręsti savo problemų – šiuolaikiško ir modernaus, bet ir tuo pačiu emociškai primityvėjančio žmogaus problema.

A. Linkevičienė juos vadina svetimkūniais peizaže. „Gražiame dangaus fone, miško žalumoje – industriniai kelio ženklai, draudimai, nuorodos, rodyklės, kelio stulpeliai su užrašu „Nekasti“. Fiksuoju juos, piešiu savo atmintyje, „susidraugauju“ su jais. Kodėl jie įstringa mano atmintyje? Kodėl nekasti? Kas ten užkasta?“ – retoriškai klausia menininkė. Žemė saugo užkastus objektus. Dalykai, žmogaus išgyvenimai taip pat sluoksniuojasi atminties kloduose, praeitis nusėda laiko dulkėse.

Išsilaisvinti ir persikurti

„Kaip moteris ir kūrėja aš ieškojau savo savasties, kuri tarsi užkasta, palaidota po kitų lūkesčių, reikalavimų ir instrukcijų lukštais. Visa laimė, kad jau pajėgiu apie tai viešai kalbėti ir seni dvasiniai randai pagaliau gyja. Dabar galiu drąsiai pasakyti, kad iš to išsilaisvinau ir perkūriau savo vidų iš naujo", – sako A. Linkevičienė. Tad šiandien ji nori ir kitoms moterims pasakyti: tapti laisvomis, savimi pasitikinčiomis ir vertomis pačios gražiausios meilės moterimis – įmanoma.

Kaip jai pavyko išsilaisvinti ir vėl iš naujo įgalinti save? „Teko kasti, kasti ir kasti... Norint save išlaisvinti iš prisitaikėliškų įpročių lukšto, reikia iš naujo save atkasti ir atrasi. Visa tai daryti reikia labai švelniai ir atsargiai. Moteris, norinti ir vėl save atrasi, privalo leisti sau iš naujo patikėti savo jėgomis“, – aiškina kūrėja.

Žemė saugo užkastus objektus. Dalykai, žmogaus išgyvenimai taip pat sluoksniuojasi atminties kloduose, praeitis nusėda kaip laiko dulkės.

Menininkė pateikia sąrašą dalykų, kuriuos reikia iškasti ir susigrąžinti sau: meilė sau, savigarba, savarankiškumas, saugumas, ramybė, savastis. Svetimkūniai, kuriuos irgi reikia iškasti ir su jais atsisveikinti – melas, manipuliacija, kaltė, gėda, baimė, prisitaikėliškumas, smurtas.

Senų traumų randai

Norint pagyti iš toksiškų santykių, reikia pripažinti senus randus ir savo jausmus, kurie ilgai buvo užkasti ir palaidoti po žodžių „nekasti“ sluoksniu.

„Dažnai žodį „nekasti“ mums įsiūlo smurtautojas ar išradingas manipuliatorius, nes jam taip patogiau. O kartais žodis „nekasti“ atsiduria pačių mūsų – moterų – draudimų sąraše, nes visų pirma mes renkamės tokius nesveikus, nebrandžius ir žlugdančius santykius“, – sako menininkė. Negalėjimą atpažinti toksiško partnerio ar netinkamo artimo žmogaus elgesio, smurto artimoje aplinkoje mes paveldėjome vaikystėje, nes smurtas nebuvo įvardytas kaip smurtas. Emocinis smurtas, anot jos, – labai opi problema, nes yra nematomas ir nepastebimas, kaip dažnai nepastebimi būna ir stulpeliai su užrašu „Nekasti“. Dažnai tai – sovietinio režimo pasekmė.

Paslėptas, iki galo neišgyventas skausmas prasiveržia pliūpsniais į paviršių tarsi ugnikalnis ir sugrąžina prie buvusio skausmingo įvykio. „Užkastas žmogaus skausmas – tarsi ilgai negyjanti dvasinė žaizda, iš naujo pradėjęs kraujuoti senas randas. Taigi, kelio stulpeliai su užrašu „Nekasti“ man simbolizuoja ar tarsi pažymi seno paslėpto rando vietą: kiek metų po žeme ir koks randas yra užkastas. Viena bičiulė apie mano kūrybą pasakė: „Ji apie skausmą – paslėptą skausmą...“ Tačiau ji – ir apie meilę“, – sako autorė.

Menininkas net ir industriniuose peizažuose ar ten, kur beveik nėra gamtos, įžvelgia grožį. Tik, norėdamas sukurti kažką gražaus ir nepaprasto, turi atidžiai stebėti. „Paslėptas tapybos grožis atsiskleidžia tik gerai įsižiūrėjus. Pamatyti dalykai įgauna prasmę. Pamatytiems dalykams aš suteikiu naują prasmę ar reikšmę. Aš tarsi perkuriu savo pasaulį iš naujo“, – sako A. Linkevičienė, pasaulio kaitą vadindama žmonijos kvėpavimu.

Pamatyti objektai jai atsiskleidžia peizaže – panašiai kaip ir amerikiečių tapytojai Joanai Mitchell, sakiusiai, kad jai patinka visada ir visur „nešiotis“ peizažą su savimi.

Tikslas – keisti nuostatas

Europos lyčių lygybės instituto duomenimis, net 60 proc. nukentėjusiųjų dėl smurto artimoje aplinkoje nesikreipia pagalbos. Statistikos duomenimis, 85 proc. nukentėjusiųjų yra moterys, o smurto liudininkais tampa kartu su jomis gyvenantys vaikai, tad tuo pačiu traumuojami ir jie. Policijos įsikišimas problemos toli gražu neišsprendžia, ji jau būna įsisenėjusi, norint nutraukti smurto ratą iš jo išeiti reikia milžiniškų nukentėjusiųjų pastangų ir drąsos ir didelių pagalbą teikiančių organizacijų išteklių.

Institutas skaičiuoja, kad per metus šie kaštai Lietuvoje sudaro 650 mln. eurų (į šią sumą įeina nedarbingumas, paslaugos ir kiti aspektai), ir jie tenka visiems Lietuvos gyventojams, rašoma „Baltojo kaspino“ festivalio organizatorių pranešime spaudai.

„Tik nuosekli tęstinė prevencija, įgyvendinant smurtauti verčiančių nuostatų keitimą per edukaciją nuo mažumės, galėtų pakeisti tą šokiruojančią statistiką. Mūsų festivalis teigia, kad keisti nuostatas padeda kultūra ir menas, o tai yra paveiku, nes smurtas prieš moteris tapęs savotiška kultūrine norma, tokia kaip „muša, nes myli“ ir panašiai“, – sako festivalio organizatorė, fondo „Frida“ direktorė Daiva Baranauskė.

Kas? A. Linkevičienės meninė instaliacija „Toksiški santykiai – Nekasti“.

Kur? Girstučio kultūros centre, II aukšte.

Kada? iki gruodžio 10 d.