Gimę iš meilės

Apie dvi drauges

Žvelgiu į plačiai atmerktas savo gerosios draugės Agnės akis ir tyliai, su meile, sakau jai:

– Jau metas.

Abi nustebusios skaitome dr. S. Mostauskio straipsnį apie mano parodą „Mėgaukis tyla“ (nuoroda: https://kauno.diena.lt/naujienos/kaunas/menas-ir-pramogos/viesnage-linkevicienes-kurybos-visatoje-1195368) ir abi suprantame, ištariame arba garsiai beveik išrėkiame balsu:

– Jau metas!

Jau metas mums surengti parodą. „Atrodo, išsiugdytas gebėjimas mobilizuoti individualią energiją transformavosi, o gal tiesiog persiliejo į savo valandos laukusį poreikį išsisakyti, kartais net išsirėkti tapybos kalba.“ (S. Mostauskis)

Savo bičiulę pažįstu labai seniai, nuo tada, kai abi lankėme dailės mokyklą Druskininkuose, buvome nepažabojamos ir laisvos vėjavaikės, pinančios nepaklusnias kasas, pasišiaušusius plaukus, beplepančios iki paryčių ir vaikštančios suplėšytais džinsais.

Kurgi dingo tos dvi vėjavaikės, nuo kurių juoko klegėdavo visa dailės mokykla? Kur dingo tos, kurios sykiu su kitais vaikais užtvindė dailės mokyklos klasę, sukėlė ten potvynį. (Vargšė mūsų mokytoja L. Vrubliauskienė, bet šis pasakojimas ne apie tai...)

Atsakysiu paprastai: suaugo, surimtėjo ir įžengė į motinystės pasaulį. Nesimatė ilgai. Susitiko po kelerių metų ir kone sprogo iš juoko, kai sužinojo, kad abi pasirinko dailininkių kelią: viena – keramiką, kita – tapybą, nepriekaištingai baigė Dailės akademiją: viena Vilniuje, kita Kaune, bakalauro ir magistro studijas. Abi draugės ištekėjo ir pagimdė vaikų, abi sukūrė diplominius darbus motinystės tema, viena Vilniuje, kita – Kaune, nieko viena apie kitą tuo metu nežinodamos.

Tai buvo gražaus juoko joms, kai susitiko vidury savo motinysčių ir suprato kuriančios darbus ta pačia tema, tarsi tie draugystės saitai niekada nebūtų nutrūkę, o transformavęsi į naujų asmenybių formų dinamiką.

Gerą dešimtmetį svajojome surengti bendrą parodą ir šias dvi nuostabias draugių visatas sujungti į vieną kūrybinį pasakojimą. Tačiau ilgą laiką sujungti nepavyko. Atstumas tarp Vilniaus ir Kauno tolino dvi drauges, o nesibaigianti rūpesčių, būtinų reikalų našta nemažėjo ir praktiškai užėmė visą mūsų gyvenimą. Buitis užgriuvo kaip lavina, paversdama viską rutina. Likdavo tik nuvogtas laikas sau, mažyčiai trupinėliai, ilgi naktiniai telefoniniai pokalbiai.

Pamenu, Agnė turėjo savo namo rūsyje mažytę dirbtuvėlę, kurioje užsidariusi nuo vaikų puoselėjo savo slaptas mintis ir svajones apie kūrybą, lipdė. Kartą ir mes ten pasislėpėme dviese. Pasislėpėme nuo dūkstančių po visus namus mano ir jos vaikų, pasiėmėme popieriaus, rašiklius ir bandėme sugalvoti mūsų būsimos parodos koncepciją, kuri turėjo įvykti po metų. Deja, paroda neįvyko nei po metų, nei po dvejų, nei po penkerių...

Vėliau cukriniu diabetu susirgo mano dukra ir draugystę palaikė tik naktiniai telefoniniai pokalbiai.

Tuo laikotarpiu aš jau nebetapiau savo vaikų, mano motinystė transformavosi į šventas Marijas ir slapta ėmiau maldauti Dievo pagalbos. Slapta prašiau Dievo:

– Kad tik Agnė nepavargtų manęs guosti.

Tai štai kiek mums buvo beveik mergaitiško klyksmo ar katarsio, sumišusio su neišsakyta juoko forma, kai sužinojome, kad mano nutapytos šventosios Marijos, anot meno kritiko dr. S. Mostauskio, yra ir vėl ne kas kita, o motinystės tema, tik išreikšta kita forma.

Taip ne tik vaikus, bet ir viena kitą auginome. Nepaliaujamai guosdamos, tarsi apkamšydamos prieš miegą viena kitą ir būdamos viena kitai tarsi motinos, tvarstydamos, slaugydamos ir puoselėdamos viena kitos jautriąsias dalis. Juk pačios užaugome sovietinėje visuomenėje, kurioje motinystė nebuvo didelė vertybė, atrodo, valstybei reikėjo tik „karių“ ir „melžėjų“. Mamos nuolat skubėjo į darbus be motinystės atostogų, o darželiai ir mokyklos ideologijos su kosmonautikos, darbininkų ir tarnautojų kultu turėjo atstoti namus. Žinoma, Agnė su tuo nesutiktų, jos vaikystė plėtojosi kiek kitaip, džiaugsmingiau.

Užaugusios mudvi su Agne nežinojome, kaip būti mamomis. Nežinodamos, kaip auginti vaikus, tarėmės įvairiausiais klausimais, auginome ir viena kitą tarsi vaiką, sėmėme ir dalijomės gyvenimiškąja patirtimi. Mums abiem žmogus buvo svarbiausia ir nenorėjome, kad mūsų vaikai augtų atmesti ar kad nejučia neperduotume jiems klišinių vaikų auginimo šablonų.

Kartą vairuodama netyčia įdaužiau savo automobilį ir išsigandusi be galo išgyvenau, graužiausi dėl savo klaidos, dėl šeimai padarytų finansinių nuostolių. Tuomet vienintelė Agnė telefonu man surado širdį paguodžiančius žodžius:

– Tai tik automobilis, ne tu, tai tik metalo gabalas, ne žmogus.

Vaikelis gimė man, paskui – jai, antras, trečias: greit skaičiavome savo vaikelius ir auginome it žirnius ankštyse. Gražieji mūsų žirniukai augo ir stiprėjo. Mes kaip žirnių ankštys juos laikėme ir puoselėjome, bijojome paleisti, kol ankštys prairo, žirniukai pasileido į laisvę.

Pažinodama mane nuo pat vaikystės, Agnė man niekada neleisdavo būti dirbtinei, nes žinojo, kokia esu iš tiesų. Sykį ji atvyko į mano gimtadienį ir išvydo mane su aukštakulniais. Jau po pusvalandžio smagiai kvatojome, nes laikyti mažą vaiką ant rankų ir krypuoti lyg antis pasitempus, atstoja beveik pragariškas ir graudžias kojų kančias. Dar po pusvalandžio aukštakulniai buvo permesti per petį ir niekada daugiau neapsiauti.

Labiausiai ją erzino mano savybė, kad aš nesakydavau, kaip man sunku auginti mergytę, sergančią cukriniu diabetu, – mat bijojau, kad ji pavargs mane guosti...

– Jau metas, duok ranką, – sakau ir vėl Agnei. – Lįskime iš savo kambarėlių, namų, kuriuose auginome savo vaikus, ir papasakokime visiems, kokia graži, vertinga, prasminga, pasiaukojanti, o kartais skausminga ir sunki yra motinystė.

Sužinojau, kad Agnė ne tik lipdo, bet irgi slapta rašo, kuria meniškus tekstus. Taigi šiame straipsnyje pristatau A. Miliauskaitės-Tulabienės tekstą apie sudėtingą motinystę, kai automobilių kamščiuose įstrigusi mama bando išgyventi šiuolaikiniame moderniame Vilniaus pasaulyje.

Tai beveik tas pats kaip vaikščioti su aukštakulniais...

Beveik svarstau, kad mūsų proseneliai, augindami vaikus, kai vaikas lakstydavo po kaimus dulkinais kaimo keliukais, tokio streso nepatirdavo, nors be galo sunkiai dirbdavo. Juk seniau vaiką augindavo visas kaimas...

Apie kūrybą

Daug su Agne kalbėdavomės ir apie kūrybą. Džiaugdavomės kiekvienu sukurtu jos ar mano kūriniu tarsi nauju kūdikiu. Iš tiesų tie mūsų „gimę iš meilės“ kūriniai suteikdavo viena kitai daug džiaugsmo.

Agnė kūrybai pasitelkia keramines plyteles – kietą, bet kartu trapią medžiagą, kuri atspindi motinystės paradoksus. Šiose plytelėse gimsta ne tik unikalios tekstūros, bet ir išraiškingi vaizdai, įkūnijantys motinystės dinamiškumą ir jėgą. Jos kūriniai tarsi jungia tradicijas su šiuolaikišku požiūriu, leisdami žiūrovui atrasti tvarumo, gyvenimo ciklų ir nuolat kintančios tapatybės temas. Agnės instaliacijoje, sukurtoje ant keraminių plytelių, dominuoja abstrakčios, simbolinės formos ir ryškios spalvos. Kūriniuose gausu gyvybės ratą ir gimimą simbolizuojančių elementų, komponuojamų mozaikos principu. Šie jos darbai kelia asociacijų su pradžios ir ciklo motyvais, simbolizuojančiais moters jėgą, kantrybę ir vidinį pasaulį. Plytelių tekstūra ir jų trapumas atspindi pažeidžiamumą ir kartu stiprybę, kuri slypi motinystėje.

Aš kuriu aliejiniais ir purškiamais dažais ant drobės, renkuosi ekspresyvią, intensyvių spalvų ir spontaniškų linijų kalbą, – taip gimsta energinga, dinamiška kompozicija. Kūriniuose galima įžvelgti motinos figūrą, apsuptą spalvotų ženklų ir simbolių, įkūnijančių gyvenimo šventę ir motinystės džiaugsmą. Mano kūryba pulsuoja emocijomis ir perteikia šiltą ir stiprų ryšį tarp motinos ir vaiko, kartu įprasminant ir dvasinį motinystės aspektą. Kurdama Marijų paveikslų ciklą prisiliečiu prie meditacijos, nusiraminimo ir dvasingumo temų.

„Galbūt Dievo Motina tėra suišorintas vaizdinys, slepiantis taip reikalingą tikėjimo ramentą, kai iš tiesų sunku, dar viena priemonė ieškant papildomų motinystės resursų? Kelias, matuojamas prievolių našta, o ne individualiai duotomis jėgomis. Motinai niekuomet visko neduota pakankamai, motina tampama, viską atrandant ar nežinia iš ko sukuriant savyje.“ (S. Mostauskis)

Apie parodą

Parodos vietą su Agne pasirinkome neatsitiktinai. Druskininkai – miestelis, kur ir prasidėjo mudviejų draugystė. Nusprendėme, kad cikliškai viskas turi sugrįžti ten, iš kur viskas prasidėjo, ten, nuo ko pradėjome savo kūrybos kelią.

– Agne, ar turi kokį savo parodos tekstą, kurį galėtume įdėti, – klausiu savo draugės.

– Turiu ten kažką, – girdžiu telefonu, kaip ji kilnoja popierius ir ieško tarp šūsnies senų dokumentų kažko, tarsi brauktų senas užmaršties dulkes ir ieškotų sau brangios užmirštos savasties.

– Nerandu, – sako ji man.

– Nieko baisaus, neskubėk, aš palauksiu, – sakau jai, apžiūrinėdama savo kambarinę gėlę, kuri sukrovė gražiausią pumpurą ir jau tuoj tuoj pradės žydėti. „Kažin kodėl jai čia prireikė žydėti vėlyvą rudenį?“ – tyliai sau pamanau.

Po kelių dienų Agnė man vėl skambina:

– To teksto neradau, radau kitą, bet nežinau...

– Siųsk, – sakau jai, žvelgdama į tą pačią gėlę, kuri išskleidė savo gražiausius žiedus. Saulei pašvietus pasimatė jos permatomi, trapūs ir gysloti, tarsi žmogaus odos ir kraujagyslių išraizgyti žiedlapiai.


Kas? A. Linkevičienės ir A. Miliauskaitės-Tulabienės paroda „Gimę iš meilės“.

Kur? Amatų centras „Menų kalvė“. M. K. Čiurlionio g. 27, Druskininkai.

Kada? Veikia iki lapkričio 30 d. Susitikimas su menininkėmis – lapkričio 30 d. 15 val.



NAUJAUSI KOMENTARAI

Anonimas

Anonimas portretas
Šaunuolės draugės!
VISI KOMENTARAI 1

Galerijos

Daugiau straipsnių