Solidžios apimties, daugiau kaip 400 puslapių nuotraukomis gausiai iliustruotoje žurnalistės, rašytojos, poetės S.G.Markauskaitės knygoje B.Bučo (1903–1979) gyvenimas aprašomas per artimųjų prisiminimus, pateikiant daug dokumentinės medžiagos, laiškų. Nemažai informacijos ir apie iškilaus skulptoriaus kūrinius.

Pasaulio lietuvių centro išleistoje knygoje pagrindinis dėmesys sutelktas į B.Bučo kūrybą ir likimą, tačiau knygos autorės akiratin patenka ir skulptoriaus artimos aplinkos žmonės, per kurių gyvenimus atsiskleidžia sudėtingas menininko gyventas laikas. Daug dėmesio skiriama S.Nėriai, dviejų iškilių menininkų meilės istorijai, išsiskyrimui ir susitikimui baigiantis karui.

Kaip pastebėjo Pasaulio lietuvių centro direktorius Valdas Kubilius, knygą apie B.Bučą siekta išleisti norint atgaivinti šio menininko atminimą. "Per jo asmenį matėme prasmę dar kartą sugrįžti ir prie S.Nėries biografijos. Knygos autorė nuveikė didžiulį darbą rinkdama medžiagą apie B.Bučą, jo aplinkos žmones ir tuos, kuriuos savo darbais jis įamžino. Ji įminė ne vieną detektyvą", – pastebėjo jis.

Dvejus metus medžiagą knygai rinkusi S.G.Markauskaitė prisipažįsta įminusi ne visus detektyvus, susijusius su B.Bučo gyvenimu ir kūryba.

– Skulptorius Bernardas Bučas jūsų akimis – koks tai žmogus? Kodėl jums atrodė verta rašyti apie jį knygą?

– Tai buvo išskirtinis, nepaprasto talento, darbštumo, gėrio, grožio pajautimo žmogus. Tokia stipri, graži, tolerantiška asmenybė, kad rašydama knygą aš B.Bučą tiesiog įsimylėjau. Su didele atsakomybe, meile jis žiūrėjo į kiekvieną žmogų, kartu – su dideliu paprastumu, kuklumu. Visada pasirengęs padėti. Jam pavydėjo kiti, nes jis laimėdavo konkursus, jo darbai – garsūs, pripažinti. Jo asmenybė mane pačią augino dvasiškai.

B.Bučas buvo aukštas, gražus vyras. Jo ir S.Nėries vestuvių Paryžiuje liudininkės teigimu, Salomėja turėjo pasistiebti, kad po ceremonijos galėtų per pečius apkabinti Bernardą ir kaip teisėti vyras ir žmona pasibučiuoti. Yra aprašytas ir S.Nėries pokalbis su mama artėjant vestuvėms. Mama norėjusi, kad dukra su skulptoriumi susituoktų bažnyčioje. Salomėja gynė savo teisę į civilinę santuoką. Beje, tuoktis į Paryžių pora išvažiavo ne tiek romantikos, kiek aplinkybių vedami: to meto Lietuvoje nebuvo galima sudaryti civilinės santuokos. Dėl šios priežasties ir Vincas Mykolaitis-Putinas su Emilija susituokė Rygoje.

Rašant knygą, į priekį vedė noras sužinoti. Ėmusis šio darbo, padariau apklausą: klausiau, ar žmonės, sutikti Vytauto Didžiojo karo muziejaus sodelyje, žino, kurie kūriniai yra sukurti B.Bučo. Tik keletas pasakė: "Sėjėjas". Tačiau čia yra septyni jo kūriniai! Tai – ir Martyno Jankaus, Petro Vileišio, generolo Silvestro Žukausko, Vlado Putvinskio, pirmojo už Lietuvos laisvę žuvusio karininko ir kareivio – Antano Juozapavičiaus ir Povilo Lukšio – biustai. Taip man kilo mintis parašyti ne tik apie B.Bučo gyvenimą ir kūrybą, bet ir apie tuos žmones, kuriuos savo kūriniais iškilus skulptorius įamžino. Daugelis jų yra gerokai primiršti arba visai užmiršti.

– Knygoje užsimenate ir apie S.Nėries studentiškų laikų meilę profesoriui Juozui Eretui.

– Salomėja buvo jauna, graži, kai įsiplieskė meilė tarp jos ir Lietuvos universiteto profesoriaus, prancūzų, austrų, šveicarų literatūros dėstytojo J.Ereto. Nežinia, kaip ta draugystė būtų baigusis, jei ne universiteto, kuriame tuo metu Salomėja studijavo, o J.Eretas profesoriavo, pozicija. Universiteto vadovybė į vedusio profesoriaus ir studentės ryšį pažiūrėjo kategoriškai, iškėlė ultimatumą: arba profesorius baigia šią istoriją, arba netenka darbo universitete.

B.Bučo ir S.Nėries meilė įsižiebė vėliau, poetei dirbant Panevėžyje. Abipusę meilę jie išsaugojo iki pat S.Nėries gyvenimo pabaigos. Kad jų meilė buvo stiprus dviejų asmenybių ryšys, matyti ir iš jų laiškų. Beje, laiškuose jie vienas kitą labai gražiai vadina: Salomėja kreipiasi "Berneli", "Balandėli", jis – "Mergele", "Saulute".

– Kas jus kaip autorę labiausiai domino: kūrėjo lūžiai, kai žmogus, dailę studijavęs Vakaruose, laisvai kūręs tarpukariu, vėliau, sovietmečiu, kūrė Lenino, Felikso Dzeržinskio paminklus, Žaliojo tilto kolūkiečius; ar dramatiškas asmeninis gyvenimas: išsiskyrimai su S.Nėrimi, kitos santuokos?

– Atskirti tų dalykų neįmanoma: gyvenimas, kūryba, o sovietmečiu, deja, ir politika, ėjo kartu. Per herojų likimus knygoje atskleidžiamas nemažas Lietuvos istorijos tarpsnis. Pradedu nuo vaikystės. Iš šešių vaikų šeimos kilęs Bernardas prisimena, kaip, mirus mamai, tėvas klausia vaikų: ar priimtų kitą mamą? Trylikametis Bernardas sušaukia vaikų pasitarimą, nusprendžia leisti tėvui parsivesti kitą mamą, tik kad nebūtų daugiau vaikų. Bernardas – vyriausias. Tėvas sako: būsi batsiuvys. Bernardas tikėjosi būti geriausiu batsiuviu kaime – jis puikiai gamino medinius puspadžius. Visa laimė, kad beveik kaimynystėje gyveno Gabrielė Petkevičaitė-Bitė. Savo dvare ji įsteigė kursus kaimo vaikams, kuriuose pati mokė. Yra aprašyta, kaip Bernardas su broliu pirmąkart atėjo į tuos kursus: kad neslystų, geležiukais pakaustyti batai taip ir susmigo į parketą. Pamačiusi, kad Bernardas gabus dailei, G.Petkevičaitė-Bitė Panevėžyje ieškojo rėmėjų. Tik žmonių gerumas padėjo jam baigti mokslus. Tokia buvo pradžia.

– Ar skulptorius išgyveno vidinę dramą dėl to, kad jam, nepriklausomybės laikais kūrusiam paminklus Lietuvos prezidentui, generolams, pirmajam žuvusiam kareiviui, sovietmečiu teko kurti leninus?