„Ši fotografijų serija – ekskursas nuo mano pagrindinės kūrybinės vizijos“, – sako E. Cickevičius. Kurį laiką dirbdamas mokykloje „Pažinimo medis“ jis rūpinosi veikla popietinėje grupėje, buvo atsakingas už neformalųjį ugdymą ir, paties žodžiais, turėjo puikią galimybę užfiksuoti mokinių elgsenos transformaciją, perėjimą iš darbo režimo į žaismės būseną.

„Tas poros valandų metas po pietų yra gan ypatingas, tai laiko tarpas tarp namų ir mokyklos, kai išryškėja tam tikros mokinių charakterio savybės, kurios įprastai lieka šešėlyje. Gaila, kad nepavyko užfiksuoti įdomiausios šio laiko dalies, kai vaikai bando organizuotis ir burtis į atskirus polius su skirtingomis taisyklėmis“, – fotomenininkas sako stebėjęs ir teritorijų apsibrėžimus, ir kovą dėl ribų palaikymo, taip pat ankstyvus samprotavimus apie artimą ir svetimą, apie tai, ar vadovas turi būti vienas, ar gali būti keli.

Buvo visko: suokalbių, išdavysčių, susitaikymų ir atleidimų. „Pamenu, vienas mokinys išėjo už būstinės ribų, kad papildytų, atrodo, obuolių atsargas. Kai grįžo, įsivaizduojamos durys į būstinę buvo užtrenktos, nes, būstinės administratorių požiūriu, buvo nusižengta taisyklei, kad negalima peržengti būstinės ribų. Buvo samprotavimų ir apie religiją, girdėjau, kad Dievas danguje dėl to, nes pats mirė. Taigi daug kas netilpo į fotografiją. Atrodo, kad ir man pačiam fotografuojant šis laikas buvo tarp meninės ir dokumentinės fotografijos“, – interviu „Kauno dienai“ sakė menininkas.

Edgaras Cickevičius. Iš ciklo „Po pietų“

– Šiandieniai vaikai užauga žinodami, kad nuolat yra stebimi per fotoobjektyvą – juos fotografuoja tėvai, seneliai. Jie nebebijo būti matomi, elgiasi natūraliai. Kaip vaikai reagavo į tavo fotoaparatą? Gal teko kalbėtis su herojais, rodyti jiems galutinį rezultatą? Kokia buvo jų reakcija?

– Tiesa, kameros vaikams jau nebėra svetimos, fotoaparatas jiems –  galimybė pasirodyti ir prisistatyti internete, todėl iš pradžių fotografuoti buvo sudėtinga, mat, vos tik pastebėję, kad ruošiuosi įamžinti momentą, jie nutaisydavo objektyvui jau paruoštą žvilgsnį, kurio fotografai įprastai yra linkę vengti, kad nuotraukos nevirstų iškamšomis. Pamenu, kad iš pradžių mokiniai nustebo dėl mano naudojamo juostinio fotoaparato, kuris keleriais metais, tikriausiai, net už mane patį yra senesnis, tad norėjo jį it kokią fosiliją įdėmiau apžiūrėti ir išbandyti, o galiausiai pora mokinių kažkiek netgi susidomėjo fotografavimu, todėl atsinešdavo savo įprastai nenaudojamas kameras. Pamatę save fotografijose dažniausiai juokdavosi, nes kadruose išvysdavo save kitokius, nei įprastai įsivaizduoja. Vis dėlto tarp suaugusiųjų tokia reakcija pasitaiko rečiau, fotografinė misreprezentacija labiau užgauna įsivaizduojamus autoportretus.

Jeigu nematau intensyvių spalvų, kokias mėgo fovistai, beveik visada renkuosi fotografuoti nespalvotai, nes kūryboje itin vertinu koncentruotumą.

– Nesurežisuoti kadrai, nespalvota fotografija, neįmantrūs lauko žaidimai – žvelgiant į tavo darbus atrodo, tarsi žvelgčiau į nuotraukas iš savo vaikystės, kurią nuo šiandienos skiria pora dešimtmečių. Kokia buvo tavoji, jau skaitmeninės eros, vaikystė?

– Manau, kad laikų kaita labiau būdinga paauglystėje, kai išryškėja epochą atspindintys troškimai ir idėjos. Vaikų pasaulis bent jau išoriškai išlieka gan stabilus, nors ir atsiranda gan reikšmingų naujų elementų (galbūt santykis su kamera – vienas iš jų). Kiek pamenu, manoji vaikystė buvo labai panaši į tą, kurią užfiksavau nuotraukose: iš pagalio pasidarydavau kardą, su draugais statydavome būstines parke, žaisdavome sniego karą arba „aukščiau žemės“. Mėgdavau ieškoti įdomių atspalvių ir raštų akmenų, galima sakyti, rinkdavau vaizdus, tik tada apsiėjau ir be fotoaparato.

– Kodėl pasirinkai monochromą? Dėl noro sutelkti dėmesį į kadro pasakojimą, apsaugoti jį nuo spalvinių trikdžių? Stengeisi minimalizuoti šiuolaikinių fototechnologijų įtaką, atsiriboti nuo konkretaus laikmečio? Gal tiesiog impulsas?

– Fotografiją suvokiu kaip išskirtinai negatyvų meną (galbūt galime taip pasakyti ir apie tam tikras skulptūros meno formas), fiksuojant kadrą reikia kirpti viską, kas neturi vietos kompozicijoje. Tad monochromas tik papildo šį bazinį negatyvumą eliminuodamas nebūtinus spalvinius elementus. Jeigu nematau intensyvių spalvų, kokias mėgo fovistai, beveik visada renkuosi fotografuoti nespalvotai, nes kūryboje itin vertinu koncentruotumą. Šiuolaikiniai fotoaparatai įgalina per vaizdo ieškiklį iškart matyti nespalvotai, tad monochrominės fotografijos kūrybos procesas dabar natūralesnis, nei buvo anksčiau. Vis dėlto kartais mėgstu fotografuoti juostiniu fotoaparatu dėl juostos teikiamų vizualinių niuansų.

Principas: viena kūrybos taisyklių, kurios stengiasi laikytis menininkas, — vengti pakartoti save. / Asmeninio archyvo nuotr.

– Kaip apibūdintum ribą, kriterijus, kada fotografija iš dokumentinės (nesumenkinant jos vertės) virsta menine?

– Nors tarp meninės ir dokumentinės fotografijos egzistuoja riba, ji yra punktyrinio pobūdžio. Kodėl? Nes neretai kokybiška meninė fotografija užčiuopia laikmečio dvasią (kartais galbūt net stumtelėja ją į priekį). Dokumentinė fotografija neretai irgi žengia į meno sritį, tai gerai iliustruoja Evgeniy Maloletkos dronu padarytos Ukrainoje vykstančio karo fotografijos, kuriose greta fakto fiksavimo atsiranda reikšmingų formų paieškų.

Kita vertus, visame fotografijos lauke išlieka dokumentavimo liekana, mimezė: net jei ir žiūrėtume fotografijų koliažą, vis tiek žinotume, kad jame yra vaizdinis pakartojimas. Tačiau meninė fotografija kaip kategorija dėl to nenustoja gyvuoti, nes, nepaisant dokumentavimo, joje atsiranda vaizdinio gyvumo problema. Kitaip tariant, meninė fotografija, nors ir dokumentuoja, jos tikslas yra kitoks, kadangi šioje srityje fotografui kadro informatyvumas ne toks reikšmingas, koks yra jo estetinis gyvumas, pasireiškiantis per kompoziciją. Meninė fotografija žengia anapus fakto, jo nesunaikindama. Galima dar pridurti, kad meninėje fotografijoje stiliaus arba auros pavidalu pasirodo ir pats autorius, o apie tikrai gryną dokumentinę fotografiją to pasakyti nebūtų galima.

– Meno istorikai, o ir mūsų klasikai, kalba apie lietuvių fotografijai būdingą itin stiprų ryšį su dokumentika, didele pokario Prancūzijoje susiformavusios humanistinės fotografijos mokyklos įtaka. Šio tavo ciklo nuotraukos vienu metu ir panašios į lietuvių klasikų kadrus, ir labai skiriasi. Jau vien dėl minėto herojų santykio su objektyvu, gebėjimo pozuoti nepozuojant. Ar turi savo fotografijos guru? Ar yra meistrų, kurių kūryba imponuoja?

– Manau, kad darosi vis sunkiau užsiimti humanistine fotografija, nes šis fotografijos regionas jau gan stipriai ištyrinėtas. Neretai mano kūrybinį nusiteikimą labiau inspiruoja muzika, tapyba ar filmai. Vis dėlto yra keletas fotografų, prie kurių darbų sugrįžtu, išskirti galėčiau Luigi Ghirri ir Txemą Salvans. Mane žavi distancijos ir erdvės pojūtis jų darbuose. Akis vis patraukia Vivian Maier ir Johno Myerso kūryba, jos plotis ir organiškumas. Pastaruoju metu dažniausiai stebiu Rinko Kawauchi fotografijas, jose randu anksčiau nematytos fotografinės kokybės: vizualinį švelnumą, šviesos ir spalvų savitą glotnumą, persiliejimą.

Edgaras Cickevičius. Iš ciklo „Po pietų“

– Prieš gerą dešimtmetį mūsų fotomenininkai iš naujo atrado analoginę fotografiją. Kas naudoja senąją technologiją, kas moderniomis priemonėmis bando sukurti analoginių atvaizdų efektą. Tuo pat metu vis daugiau galimybių pažinti pasaulio slėpinius – nuo nanofotografijos, fotografavimo dronais iki šiaurės pašvaisčių fiksavimo pasitelkus net primityvias telefono kameras. Kur dar eksperimentai su technologijomis ir multimedijomis... Dirbtinio intelekto konkurencija. Kaip manai, kaip technologijų kaita dar pakeis fotografijos meną?

– Jau turime galimybę fotografuoti iš viršaus, iš toli, plačiai, tamsoje, fotografija techniniu požiūriu siekia net žmogaus kaulus, jo temperatūrą (pvz., Antoine’o d’Agatos fotografijų serija „Virus“). Liko visai nedaug ir pradėsime fotografuoti mintis, bėda tik, kad šviesos gali trūkti.

Liko visai nedaug ir pradėsime fotografuoti mintis, bėda tik, kad šviesos gali trūkti.

– Ar šiandien turi susiformavęs taisyklių, kurių laikaisi ar bandysi laikytis, pvz., ne tik turinio, bet ir formos prasme? Galėtum prisijaukinti dirbtinį intelektą (DI)?

– Tikriausiai kiekvienas kūrėjas už savo akių talpina taisyklių rinkinį intuicijos pavidalu, kuris objektyvuojasi kaip tam tikra kompozicinė gramatika kūrinių serijose. Kitaip tariant, kiekviena serija, kiek ji iš tiesų yra išbaigta serija, kaip kūrybinė teritorija turi savo vidinę logiką. Vis dėlto yra viena taisyklė, apie kurią retkarčiais mąstau, – tai vengimas pakartoti save. Kartais nutinka taip, kad išskirtinai įsimyli vieną iš nuotraukų ir tada nejučiomis mėgini ją kartoti, tada atsiranda pavojus pačiam save anuliuoti kaip kūrėjui, nes pavienis kūrinys užkerta kelią plėtoti vizualinę teritoriją.

Kūryba pasitelkiant dirbtinį intelektą manęs nedomina, nes neturiu noro kurti vaizdą remdamasis žodžiais. Nors dabar parodose neretai galima pamatyti fotografijų imitacijų, sukurtų padedant DI, kurios turi potencialą būti netgi paveikesnės už tikras nuotraukas, vis dėlto negaliu įsivaizduoti savęs įkvėpimo būsenos naudojant tokią techniką. Vis dėlto įdomu, kad DI santykyje su fotografija atveria keistą sritį, kurioje nebėra tiesos, pakartojimo, reikšmingų netikslumų ir laiko, tačiau yra kitos fotografijai būdingos kokybės. Apie rimtą kūrybą (turbūt tiksliau būtų vartoti kitokį terminą) naudojant DI dar truputį per anksti kalbėti, kadangi visi šios naujos rūšies meniniai objektai dar kurį laiką bus persmelkti naujienos ir kažkokio techninės pažangos egzotiškumo, už kurio pasislėps vizualinis konkretumas.

Edgaras Cickevičius. Iš ciklo „Po pietų“

– Kas kelia didesnę grėsmę fotografijos menui: mėgėjai, užtvindantys eterį (ir parodų erdves) savomis romantiškomis nuotraukomis su porelėmis pavasarinio lietaus merkiamame Paryžiuje ar apirusio kultūros paveldo vaizdais; komercinės fotografijos įtaka kadro kompozicijai; atsiribojimas nuo akademinių kanonų, kai menu galima paskelbti bet kokį kadrą – tereikia protingo susijusio teksto ir geros vadybos? Galbūt nereikia nieko bijoti, nes baimė trukdo ne tik kurti, patirti kitų kūrybą, bet ir apskritai jaustis laisvam?

– Kiekybė palietė visas meno sritis jau XX a. pirmojoje pusėje, kai užgimė kultūros fabrikas. Ar galima sakyti, kad kūrybos mastas nutukino mūsų ausis ir akis? Manau, kad taip, vis dėlto abejoju, ar tai reikėtų laikyti grėsme fotografijai. Veikiau tai nauja aplinkybė, nauja terpė, kurioje tikri kūrėjai privalo išrasti naujas estetines trajektorijas. Net jeigu fotografija mirs, fotografai galės fotografuoti jos laidotuves. Juk fotografas, jeigu jis rimtai žiūri į savo amatą, turi pripažinti nyksmo procesą labiau nei kokios nors kitos meno srities atstovas. Menininkas turėtų bijoti tik vieno – pagimdyti negyvą kūrinį ir to nesuprasti.