– Kam apskritai žmonijai prisireikė tokių statinių, kaip fontanai?

– Nuo seniausių laikų fontanai daugiausia susiję su praktine paskirtimi – tai vandens atvedimas į tą vietą, kur gyvena žmonės, bet mes fontaną suprantame truputį kitaip – kaip kažką, kas atspindi gyvenimo džiaugsmą, prabangą, kartais netgi pažymi statusą.

Tikriausiai šiuolaikinis žmogus fontaną ir asocijuoja su ta pramogine ir reprezentacine funkcija. Klausti, kam reikalingi fontanai, praktiškai tas pats, kaip klausti, kam žmonijai reikalinga muzika, džiaugsmas, pramogos ir apskritai grožis gyvenamojoje aplinkoje.

– Tai iš pradžių fontanai turėjo praktinę paskirtį, bet ji ir šiandien kartais pritaikoma – fontanai tiesiog naudojami nusiprausti. Iš esmės funkcija pasikeitė – tapo dekoratyviu statiniu?

– Praktinę funkciją atliekančių fontanų ypač daug buvo anksčiau. Fontanas skirtas vėsinti ne tik miesto atmosferą, sukurti mikroklimatą viešojoje erdvėje. Sovietmečiu fontanai buvo naudojami kaip aušintuvai. Jie tikrai neturėjo nei kažkokių estetinių, nei meninių požymių. Jie tiesiog buvo kaip vandens rezervuarai, skirti vėsinti parduotuvių šaldytuvams ir pan. Šiandien fontanai, be abejo, daugiausia puošia mūsų viešas erdves. Ne tik viešas, bet ir privačias.

– Tik puošia ar gali ir darkyti?

– Visaip būna. Kaip sako, dėl skonio nepasiginčysi. Gal kai kam negražu, kai kam gražu. Kalbant apie viešąsias erdves, fontanas mūsų visuomenės, apskritai pasaulio visuomenės suprantamas kaip kažkas labai pozityvaus. Greičiausiai vargiai rasite žmogų, kuris pasakytų – man nepatinka fontanai, geriau išasfaltuokite ar išgrįskime trinkelėmis šią aikštę.

Kiek teko bendrauti su įvairių miestų savivaldybėmis, bendruomenėmis, tai, jeigu tik pradedame kalbą apie tai, kad reikia atnaujinti kažkokią viešąją miesto erdvę ar sutvarkyti pakrantę, ir klausiame, ko jūsų žmonės norėtų, vienas iš pirmų dalykų, kas pasakoma, – norėtume fontano.

– LRT RADIJO klausytojo nuomone, septintajame dešimtmetyje jaunimo sode buvo puikus fontanas – drambliai, purškiantys vandenį. Kaip manote, gal reikėtų fontanus iš tų laikų atgaivinti?

– Klausytojas užsiminė apie žymųjį fontaną su drambliukais. Pati jo nebeatsimenu, bet mano mama yra vilnietė. Jai tas fontanas su drambliukais, iš kurių straublių tryško vanduo, yra kažkas, kas reprezentuoja jos vaikystę. Šiandien mes vaikštome po Bernardinų sodą ir ji sako – va, prisimenu, buvo tie drambliukai.

Taip, tie drambliukai, kaip suprantu, vidutinio ir vyresnio amžiaus vilniečių kartai yra kažkas, kas simbolizavo jų vaikystę, jaunystę. Labai gražu tai prisiminti. Labai džiaugiuosi, kad Bernardinų sode yra tie fontanai. Drambliukų nėra, bet yra kiti fontanai, kurie galbūt šiandienos jaunimui ir vaikams, kai jie užaugs, po 20 metų prisimins vaikystę ar jaunystę.

– Pratęskime kalbą apie pradingusius fontanus. Kai kurie pasigenda egzistuojančių, bet nebeveikiančių fontanų, pavyzdžiui, fontano prie Operos ir baleto teatro, prie Seimo rūmų. Kas atsitiko, kad tų fontanų neišlaikėme?

– Apskritai Vilniuje nuo sovietmečio fontanų sumažėjo beveik perpus. Kas atsitiko? Kaip minėjau pokalbio pradžioje, fontanas yra prabangos dalykas. Jis kainuoja labai daug.

– Bet juk mes dabar gyvename geriau.

– Gyvename geriau, bet tada, kai gyvenome blogiau, toks visuomeninis turtas, kaip fontanai, priklausė valstybei ir jais buvo rūpinamasi, naudojant valstybės pinigus. Šiandien, kai gyvename geriau, fontanai yra kaip ir vieni iš mūsų viešosios infrastruktūros našlaičių. Kaip ir turime viešųjų erdvių, kurioms trūksta pinigų, kad jos būtų sutvarkytos, taip ir fontanams trūksta šeimininko rankos.

Miestai, savivaldybės dažniausiai ieško verslininkų, kurie norėtų investuoti į fontanus, atnaujinti viešąją erdvę. Deja, sunku rasti tų mecenatų, nes čia tikriausiai turime kalbėti apie mecenatystę. Pats fontanas pinigų verslui neatneš.

– Kokių nebeveikiančių fontanų jums, kaip architektei, gaila labiausiai?

– Pirmiausia turbūt jau minėto fontano prie Seimo rūmų. Jis buvo pagrindiniu akcentu toje viešojoje erdvėje. Tai buvo tas dalykas, dėl kurio ta vieša erdvė buvo gyva. Šiandien ten auga gražios gėlės, padaryta meninė instaliacija, tačiau nėra tiek žmonių, kiek galėtų būti. Šio fontano gaila bene labiausiai.

Buvo paminėtas fontanas prie Operos ir baleto teatro. Ten labai trūksta šeimininko rankos. Tas fontanas taip pat yra brangus. Ten reikėtų tvarkyti ne tik fontaną, bet apskritai visą viešąją erdvę aplink Operos ir baleto teatrą.

Galima paminėti ne tiek prarastus, kiek geresnių laikų laukiančius fontanus. Tai populiarusis fontanas Kauno Laisvės alėjoje. Jis yra pagrindinis susitikimo taškas. Kai kauniečiai klausia vienas kito „kur susitiksime“, tai dažniausiai atsakoma „prie fontano“. Visi žino, prie kurio fontano.

Be abejo, ta vieša erdvė laukia šiek tiek jaukesnių laikų. Tikiu, kad tas fontanas taip pat sužydės savo viešąja funkcija ateinančiais metais.

Žinoma, yra daug prarastų fontanų gyvenamuosiuose rajonuose, ne tik miestų centruose, ypač kalbant apie sovietmečiu pastatytus daugiabučių rajonus. Tada teritorijos buvo planuojamos kompleksiškai, ne po vieną namą, o po keliolika. Tose zonose buvo projektuojami ir vaikų darželiai, ir prekybos centrai, ir viešosios erdvės. Dažniausiai jose, kaip gerovės simbolis, buvo įrengiamas fontanas, nes tada vanduo tikrai nebuvo tai, ką reikėjo taupyti. Kaip amerikiečiai netaupo naftos, taip sovietmečiu nebuvo taupomas vanduo, jo buvo daug. Fontanai tikrai buvo įrengiami daugumoje didesniųjų gyvenamųjų rajonų.

Jeigu pasivaikščiotume, daug kur stovi tiesiog tuščios duobės, prižėlusios žolės su kažkokiu skulptūriniu akcentu, kuris rodo, kad ten akivaizdžiai buvo fontanas. Kas su jais įvyks ateityje, kelia daugiausia abejonių, nes tie fontanai, kurie įrengti miestų centrinėse dalyse, greičiausiai turi vilties būti atnaujinti. Tie, kurie stovi gyvenamuosiuose rajonuose, kur dauguma namų priklauso jau žmonėms, likę be šeimininko.

– Šiais laikais fontanai kartais įrengiami tiesiog ežeruose, kur ežero pakraščiu tiesiog trykšta vandens srovė. Ar tai taip pat yra architektūrinis sprendimas?

– Be abejo. Architektūra yra menas, kuriantis erdves, ne vien tik pastatus. Sakyčiau, kad daugiau nei erdves, nes architektūra ne tik fiziškai kuria tą erdvę, bet programuoja scenarijų, kuris vyksta toje erdvėje.

Jeigu mieste yra ežeras ar upė, bet aplink jį prižėlę meldų, negali vaikščioti žmonės, nėra, kur atsisėsti ir nėra nieko, kas atkreiptų dėmesį į tą vandens telkinį, turėsime vandens telkinį, kuriame galbūt labai smagu pažvejoti, nes ten nieko nevyksta, yra tylu ir ramu.

Jeigu kalbėsime apie vandenį, kaip apie vieną iš išteklių, kuriuos būtų galima naudoti kasdien, būtų galima eiti pramogauti ar praleisti savo laisvą valandėlę tarp darbo valandų, be abejo, ten turėtų atsirasti ir, kaip paminėjote, tie fontanai, kurie įrengiami upės ar ežero viduryje. Vandens srovės ir yra erdvinės kompozicijos, kurios padaro tą ežerą ar upę ne vien tik kažkokia plokštume su vandeniu, bet kažkuo daugiau.

– Fontanai gali tapti ir istorinės atminties įamžinimo simboliais, tačiau kažkodėl labiau esame linkę statyti kokius nors paminklus, monumentus, realistinius ar nuobodžius. Matome įvairiausių iniciatyvų, kaip įprasminti mūsų istorinę atmintį, ypač artėjant valstybės šimtmečiui. Kodėl nekyla minčių įprasminti tą atmintį ar kokius nors istorinius įvykius fontanu?

– Tai jau visai kita tema, bet iš tiesų gerai pastebėjote – mes, tikiu, einame į tą pusę, kad perlaušime savo požiūrį į atminimo ženklus. Pasaulyje apskritai įsivyrauja tendencija, kad nuo pompastiškumo, nuo kažkokių miesto vaizdą užgožiančių ženklų pereinama prie demokratiškesnių formų.

Toks įmažinimas tampa miesto kasdienio gyvenimo dalimi. Tai gali būti ne tik fontanas, gali būti ir viešoji erdvė, kažkoks kraštovaizdžio, žemės, augmenijos suformuotas objektas, kuriame žmonės galėtų leisti laisvalaikį ar ateiti prisiminti tuos įvykius ar asmenybes, kurios įamžintos.

Fontanas ar vanduo apskritai yra pasaulyje mėgstama įamžinimo forma, nes ji labai traukia dėmesį, yra poetiška, romantiška. Galima sukurti dramą. Vanduo, fontanas turi tam tikro emocinio krūvio. Vienas iš žymiausių šiuolaikinių pavyzdžių, kuriuos galima paminėti, yra „Ground zero“ paminklas Niujorke. Tai memorialas rugsėjo 11-osios teroro atakos aukoms atminti.

Vietoje tų dviejų dangoraižių menininkai ir architektai sukūrė memorialą, kuris ir yra buvusių dangoraižių vietoje. Ten padarytos tos pačios formos skylės, į kurias tarsi Niagaros krioklys krenta vanduo, paminėtos žuvusios aukos. Tas krentantis vanduo turbūt turi tą stiprų emocinį krūvį, kad buvo išrinktas šis projektas kaip pats geriausias.

Kitas paminklas padeda labai gražiai prisiminti žinomą žmogų – princesę Dianą. Jai Londone taip pat sukurtas memorialas Haid Parke. Buvo pasirinktas fontanas. Princesė Diana – graži moteris, buvo galima sukurti gražią skulptūrą, tačiau buvo pasirinktas labai kuklus memorialas.

Tai žiedo formos fontanas, kuris neturi jokių čiurkšlių, iškylančių dešimt metrų. Tai tiesiog tekantis vanduo, į kurį kojas gali įmerkti bet kuris parko lankytojas. Vanduo čiurlena skirtingai, nes padarytas tam tikras pagrindas tam vandeniui bėgti. Jis bėga tai laipteliais, tai kažkokiais smulkiais akmenukais, tai lygiu paviršiumi, todėl srovės greitis ir kylantys purslai yra skirtingi.