Advokatė Jūratė Zabielaitė daugiau kaip 10 metų nesiskiria su aliejiniais dažais ir teptukais. Jos žanras – portretas. Anksčiau ji tapė vyrų portretus, tačiau keleri metai, kai advokatei pozuoja ir moterys. Jūratė puikiai žino, kas yra kūrybinis įkvėpimas ir krizės. Ji teigia atskleidusi moters portreto paslaptį.

Nebaigė jokių dailės mokslų

Kad ir kiek žiūrėtum, kad ir kiek kalbėtum apie portretą – tai vienas įdomiausių ir paslaptingiausių dailės žanrų.

Iš J.Zabielaitės portretų žvelgia žinomi žmonės: filosofai ir politikai Romualdas Ozolas ir Bronius Genzelis, finansų analitikas Rimantas Rudzkis.

Vilnietė dažnai tapo savo mokytojo – žinomo dailininko ir gero kaimyno Broniaus Grušo – studijoje.

Tapyti advokatė pradėjo nuo vyrų portretų. Vienas pirmųjų jos pozuotojų buvo advokatas Rolandas Valiūnas. Tai buvo maždaug antras jos tapomas portretas. „O ar tu mokeisi dailės?“ – paklausė kolega. „Ne“, – pasakė. „O aš dailės mokyklą esu baigęs“, – išgirdo atsakymą. Jūratę ištiko striokas. Būtų žinojusi, tikrai nebūtų kvietusi jo pozuoti. Tačiau viskas baigėsi gerai – paveikslas kolegos namuose pritapo.

J.Zabielaitė prisimena ir R.Ozolo žmonos komentarą: „Tu šiame portrete – tikras. Tu toks ir esi.“

Prie moterų ėjo atsargiau

Kiekvienas portretas, o ypač – moterų, turi savą istoriją. Kartais istorijos baigdavosi nelabai sklandžiai, todėl ne vieną portretą tekdavo atidėti į šoną.

„Prieš gerą dešimtmetį pabandžiau nutapyti vieną moterį, gražią kaip Nefertitę. Bet dar nesupratau, ką reikia moterų veide matyti. Tada nuoširdžiai ją kopijavau ir, deja, nutapiau tikslų jos amžių. Įtariu, kad jai tai nepatiko. Pasilikau sau šį paveikslą ir nustojau tapyti moteris. Apimta nevilties dar negreitai supratau, ką moters portrete reikia matyti“, – kalbėjo J.Zabielaitė.

Įspėti moters portreto paslaptį jai padėjo Rotušės ceremonimeistro Sauliaus Pilinkaus žmona Daiva Pilinkienė. Tačiau kol ji sutiko pozuoti, advokatei teko ilgokai prašyti. Daivą įtikino argumentas, kad per 10 pažinties metų Jūratė tikrai įsigilino į jos vidų bei išorę ir jeigu jau jos nenutapys, niekada negalės pradėti tapyti moterų. 

Šiame portrete J.Zabielaitė bandė pagauti angeliškumą – švelniąją, šviesiąją, skraidančią žmogaus pusę. Kai portretas buvo baigtas, D.Pilinkienė į studiją atsivedė savo vaikus, šie nutapė foną. Tik tada J.Zabielaitė išdrįso tapyti moteris.

„Kai nutapiau D.Pilinkienės portretą, supratau, ko turiu ieškoti moters veide. Kad ir kokio amžiaus moteris būtų, portrete ji turėtų būti pavaizduota tarp 18-os ir neaišku kiek metų – parodyta amžinuoju savo veidu. Tai – mano atradimas. Tapyti žmogų be amžiaus – tai tikresnis portretisto darbas.

Tikrai dailininkas neturi teisės tapyti bukos, šiurkščios, objektyvios „tikrovės“, nes tai nėra tikrasis žmogaus veidas. Aš netikiu tais portretais, apie kuriuos sakoma: „O, kaip objektyviai pavaizdavo popą.“ Ir tą patį popą galima nutapyti, kai jį aplanko angelas, o ne storą, šiurkštų, be jausmų", – dėstė J.Zabielaitė.

Nepažįstamosios neišsigando

Pernai advokatė nutapė R.Rudzkio žmoną Raimondą. Moteris buvo prašiusi, kad R.Rudzio jubiliejaus proga J.Zabielaitė nutapytų jo portretą. Tačiau Jūratė pagalvojo, kad vyrui bus geriausia, kai gaus dovanų mylimos žmonos atvaizdą. Todėl ji nutapė du R.Rudzienės portretus ir – dėl viso pikto – paties R.Rudzkio.

„Anksčiau tapiau tiktai gerai pažįstamus žmones. Nutapyti R.Rudzkienę – visiškai nepažįstamą moterį – man buvo didžiulis iššūkis“, – neslėpė J.Zabielaitė. R.Rudzkis liko patenkintas žmonos portretais ir džiaugėsi, kad jo paties asmenybė portrete atskleista.

Portretas – iš spalvotų linijų

2002 m. sukurtą verslininkės Jolantos Urbonavičienės portretą po 10 metų J.Zabielaitė užtapė spalvotomis linijomis.

„Per tą laiką tos moters ir plaukų spalva, ir daug kas pasikeitė. Tačiau portrete ją gerai atpažįsta maži vaikai. Ateina draugių, giminaičių 4–5 metų vaikai ir sako: “Čia – tu.„ Belieka galvoti, kad kažką, ką vaikai mato tikro, į tą portretą įdėjau“, – mano autorė.

Ko gero, vaikus nustebina kontrastas – skvarbus, dalykiškas moters žvilgsnis ir žaismingi brūkšniai bei linijos.

Šį portretą atidžiai tyrinėjo ir šmaištumo bei išraiškingų pastabų nestokojantis B.Grušas, kuris dažnai įsijungdavo į pokalbį. Tačiau J.Zabielaitė ne visada sutikdavo su savo mokytojo pastabomis. Tada įsiliepsnodavo beveik kandus dialogas.

„Štai, šitas portretas – beveik akademinis, o tos moters – eksperimentinis, – aiškino B.Grušas. – Šie portretai – kontrastas, kuris rodo, kokiu keliu autorė žada eiti toliau.“

„O gal čia – būsimasis mano tapymo stilius?“ – retoriškai klausė J.Zabielaitė.

„Galimas daiktas. Tai – Jūratės prasiveržimas į laisvę emocionalia tapyba. Jeigu ji nesustos, eidama tuo keliu gali sukurti labai individualų tapymo būdą. Turint omenyje jos psichologinį gebėjimą labai greitai susiorientuoti portretuojamo žmogaus vidaus pasaulyje, šito tapymo maniera ją išlaisvino nuo sukaustyto akademizmo“, – dėstė B.Grušas.

Ne pomėgis, o pažinimas

J.Zabielaitė neslėpė, kad iki linijų periodo buvo priėjusi krizę.

„Kai nutapiau Lietuvos advokatūros tarybos pirmininko Leono Virginijaus Papirčio portretą, supratau, kad darau plakatus. Visus portretus nutapydavau per vieną sesiją. Kai pamačiau, kad po penktos sesijos vis tiek būna ne gyvybė, o kaukė, supratau: viskas, turiu daryti išvadas. Užsikompleksavau. Netapiau porą metų“, – atviravo J.Zabielaitė.

Tada ji sumąstė, kad taisys senus, nepavykusius, portretus ir ieškos savo stiliaus. Linijomis, brūkšniais ji apipaišė ne vieną portretą.

Tapyti portretus – jos pomėgis?

„Ne. Tai – tik kelias žmogui pažinti. Jei sutrinku, kad ne taip prie žmogaus ar prie portreto priėjau ir netapau po keletą metų, tai koks čia pomėgis? Pirma pauzė buvo, kai, manau, blogai nutapiau rašytoją Saulių Šaltenį. Tada netapiau kokius penkerius metus. Kai nutapiau “plakatus„, į rankas teptuko nepaėmiau porą metų. Tokiais atvejais sutrinku ir laukiu naujo pažinimo etapo. Net nemaniau, kad žmogaus veide tiek daug galima įžvelgti“, – kalbėjo J.Zabielaitė.

Buvo ir Kristumi, ir J.Lennonu

Kartais atrodydavo, kad ji – savamokslė dailininkė – yra per daug savikritiška.

„O šitas portretas – mano šedevras, – tarė Jūratė ir parodė Seimo Teisės departamento vadovo Andriaus Kabišaičio portretą. – Jis prašė, kad portrete būtų justi pragaras. Manau, pageidavimą išpildžiau. O eskizą padariau per 15 minučių. Eskizas jam taip pat labai patiko.“

Iš šio portreto žvelgia stipri asmenybė.

Dar vienas mažas šedevras – šachmatininkės Viktorijos Čmilytės trenerio Gedimino Rastenio portretas. „Kol jį per tą pusvalandį padariau juo, jis man buvo virtęs ir Kristumi, ir Johnu Lennonu“, – tapymo seanso paslaptį atskleidė J.Zabielaitė.

Į akis krito ir nedidelio formato švelnių spalvų moters portretas.

„Tada pavyko atsukti tik tris dažų tūbeles: mėlyną, baltą ir geltoną, kitos buvo uždžiūvusios. Bandžiau tapyti savo autoportretą. Trimis spalvomis. Bet niekas manęs neatpažino. Net mama, – pasakojo Jūratė. – Gal aš savęs nematau?“

„Puikus portretas, – plačiu mostu jį tarsi pasveikino B.Grušas. – Šedevriukas.“

„Namie, vonioje, su trimis spalvomis per pusvalandį“, – juokdamasi komentavo autorė jo atsiradimo aplinkybes.

„Na, ir kas, kad trimis dažais, kad per pusvalandį. Tai visai neturi reikšmės. Gali pavykti puikus autoportretas per pusvalandį, o gali būti ir prastas“, – dėstė B.Grušas.

Autoportrete pagauta neįtikima vidinė ramybė: jokio nerimo, jokio vėjo, jokių audrų. Neįtarsi, kad save nutapiusi moteris dirba labai sunkų darbą.