- DMN inf.
- Teksto dydis:
- Spausdinti
„Yra du būdai kurti filmus: pirmasis, kai daug prigalvojama ir todėl reikia labai daug pinigų, kad visa tai įgyvendintum; arba antrasis, kai apsižvalgai ir pritaikai filmą prie esamų aplinkybių. Antruoju sukūrėme „Storules“, – sako šitaip pavadintos tragikomedijos režisierius vokietis Axelis Ranischas, netrukus filmą pristatysiantis „Vokiško kino dienose“ Vilniuje.
„Storulės“ („Dicke Mädchen“), Vilniaus, Kauno bei Klaipėdos žiūrovus aplankysiančios artėjančių „Vokiško kino dienų“ metu, tapo pastarųjų metų vokiško kino sensacija. Tiksliau, ir paties A. Ranischo kūrybinės biografijos sensacija. Baigiamasis jo studijų Potsdamo-Babelsbergo televizijos mokykloje darbas, sukurtas spjovus į studentiškas ambicijas susukti didžią juostą už milijoną eurų bei į vienuolika kartų taisytą scenarijų, ir improvizacijoms prieš „Mini-DV“ vaizdo kamerą pakvietus savo močiutę bei du bičiulius aktorius, gimė mažiausiai galvojant apie populiarumą. Tiksliau, negalvojant nė apie tai, ar filmą išvis kas pažiūrės.
Pavadinimas taip pat atsirado neplanuotai – filmuojant sceną prie ežero, kai vieno iš aktorių sūnus, stebėdamas aborigenų ritualus, atliekamus dviejų kvailiojančių solidaus kūno sudėjimo vyriškių, tarė: „Jūs elgiatės tarsi dvi storos mergaitės.“ Beje, žiupsnis faktų iš filmo pasakojamos istorijos – Svenas, gyvenantis kartu su savo silpnaprotyste sergančia motina, pajunta simpatiją jos prižiūrėti ateinančiam slaugytojui. Ir trumpai apie sąmatą: filmo biudžetą – vos 517,32 eurų – sudaro aštuonetas kvitų, gautų perkant kurą, vaizdo kasetes bei užkandžių.
Rezultatas – šūsnis apdovanojimų, žiūrovų dėmesys ir kartu su filmo žvaigžde aktoriumi Heiko Pinkowskiu ir bendrakursiais iš Aukštosios kino meno ir televizijos mokyklos Dennisu Paulsu bei Anne Baeker A. Ranischo įkurta kino gamybos kompanija „Sehr gute Filme“ („Labai geri filmai“). Kritikų pastebėjimu, tai – tipiškas demokratiškos ir labai kūrybingos Berlyno kino scenos pavyzdys. Kuris, kaip atkreipia dėmesį pats režisierius, prasilenkia su rimto, pasverto ir nejuokingo vokiško kino stereotipu.
Pristatyti, ko gero, pigiausio vokiečių kino istorijoje filmo į Vilnių atvyksiantis režisierius A. Ranischas ir filmo prodiuseris Dennisas Paulsas ne tik bendraus su žiūrovais, bet ir dalysis patirtimi su Lietuvos muzikos ir teatro akademijos studentais specialiai rengiamose kūrybinėse improvizacinio kino dirbtuvėse.
Specialiame interviu režisierius Axelis Ranischas ir filmo aktorius Heiko Pinkowskis dalijosi mintimis apie vokišką kiną ir savo indėlį. Vilniaus žiūrovai laukiami ir susitikimuose su A. Ranischu ir H. Pinkowski, vyksiančiuose per „Storulių“ seansą kino teatre „Pasaka“ vasario 28 d. 19 val. bei kino centre „Skalvija“ kovo 1 d. 19.10 val.
Koks sakinys tiktų apibūdinti jūsų filmui „Storulės“?
Ranischas: „Storulės“ – tai filmas apie meilę, tiksliau, apie sūnaus meilę motinai, jos slaugytojui ir žmonių meilę vienas kitam, taip pat apie režisieriaus meilę savo aktoriams ir personažams, apie personažų meilę juos vaidinantiems aktoriams ir atvirkščiai, – juokiasi.
Kuo šis filmas skiriasi nuo kitų ?
Pinkowskis: Pirmiausia, nuo daugumos kitų filmų jis labiausiai skiriasi savo biudžetu. „Storulių“ premjera įvyko tuo pat metu, kaip ir Tomo Tykwerio „Debesų žemėlapio“, o tai brangiausias visų laikų vokiečių filmas, kainavęs per 100 milijonų. Palyginti su 500 eurų, kuriuos atsiėjo mūsų filmas, tai jau milžiniškas skirtumas.
Ranischas: Mūsų filmas nagrinėja įvairias temas, tik kitu kampu. Silpnaprotystė, homoseksualumas, nutukimas, gyvenimas blokiniame name – jau vien tai gali atgrasyti. Tiesa, jokio realaus poveikio filmui tai neturi, kadangi šios temos jau seniai tapo įprastos kasdieniniame gyvenime ir yra pasakojamos kartu su istorija apie meilę.
Tikėjotės, kad „Storulės“ sulauks tokios sėkmės?
R. prunkščia iš juoko.
Pinkowskis: Mes nesitikėjom, kad jis apskritai pasieks kino teatrus ir jį dar pasižiūrės dar kas nors, išskyrus mūsų draugų ratą. Jei būčiau žinojęs, apie kai kuriuos dalykus būčiau pagalvojęs anksčiau, – juokiasi.
Ar tai, kad jūs improvizuojate, beveik nenaudojate technikos, neturite scenarijaus, ir yra tikroji žavesio priežastis?
Ranischas: Taip mums ir atsitiko, bet ne tik. Tai, kad mes, pavyzdžiui, filmavome „Mini-DV“ kamera, puikiai atitiko bendrą koncepciją. Visas filmas primena namuose per šeimos šventes nufilmuotą medžiagą. Tai puikiai dera su istorija, kurią pasakojame.
Pinkowskis: Tai buvo mūsų priimti sprendimai. Iš tikrųjų mums netrūko kamerų, operatorių ar šviesos technikų. Nepaisant to, viską darė Axelis – rūpinosi garsu, filmavo, režisavo. Naudodamas „Mini-DV“ kamerą jis galėjo sutelkti visą dėmesį į vaidybą, ir tai mums buvo labai svarbu.
Išbandėte filmo kūrimą be jokių formalumų.
Ranischas: Taip, yra du būdai kurti filmus: pirmasis, kai daug išsigalvojama ir todėl reikia labai daug pinigų, kad įgyvendintum viską, ką išsigalvojai; arba antrasis, kai pritaikai filmą prie esamų aplinkybių. Šitaip sukūrėme „Storules“. Priešais kamerą pastatėme mano močiutę, naudojomės turima dirbome su tomis priemonėmis, kuriomis tuo metu disponavome. Studija buvo Peterio namuose, automobilis, kitas butas ir vaikai yra Heiko... Mes tiesiog norėjome imtis darbo, žaisti be kompromisų ir pasakoti savo istoriją ir šimtu procentų susikoncentruoti į vaidybą.
Ar filmas „Storulės“ – tai raginimas kuriant filmą labiau pasitikėti savimi? Tai yra nebūtinai viską nupoliruoti bijant, kad filmas gali nepatikti žiūrovui?
Ranischas: Ach, aš visai nenoriu erzinti žiūrovo. Juk mes akivaizdžiai to nedarome. Svarbiausia, kad galiu be jokių kompromisų iš širdies papasakoti tai, ką norėčiau papasakoti. Ir turiu tam teisę. Visai nebūtina to pernelyg akcentuoti laikantis dramaturgijos dėsnių ir susitarimų. Šitaip žlugdomas originalumas. Mūsų filmas – raginimas visiems, kurie susiję su kinu, skatinti, saugoti ir gerbti režisierių originalumą.
„Storulės“ atsirado tuo metu, kai kūrėte filmą „10 metrų“, galiausiai pervadintą į „Jaučiuosi disko“. Galima spėti, kad pastarasis darbas buvo kiek įgrisęs?
Ranischas: Visiškai teisingai. Man būtinai reikėjo atsikvėpti. „10 metrų“ scenarijų rašiau trejus metus, buvo vienuolika jo versijų... Tai nereiškia, kad žūtbūt to norėjau, buvau labai laimingas parašęs ir penktąją versiją, bet dirbant su rėmėjais, prodiuseriais ir redaktoriais viskas kartais užtrunka truputį ilgiau. Todėl pasakiau sau: kol kas užteks, metas daryti tai, kas man patinka. O jei tai įmanoma tik be pinigų, vadinasi, taip ir bus. „Storulių“ sėkmė privertė grįžti prie „10 metrų“, nes prodiuseriai ir redaktorė pasakė: „Žmogau, jei tu iš tikrųjų taip gerai sugebi dirbti su maža komanda ir be scenarijaus, pabandykim tą patį ir su „10 metrų“!“ Mane vėl apėmė didelis noras kurti.
Ar egzistuoja toks dalykas kaip vokiškas filmas?
Pinkowskis: Nebent kriminalinis.
Ranischas: Baisu, kiek daug vokiškų filmų stokoja humoro, juk būtent taip apie mus atsiliepia užsienyje. Tiesa, yra labai gražių vokiškų filmų, kuriuose apstu tikrai gero sąmojo, nors, deja, jie nėra patys žinomiausi. Kalbu ne apie aštrų sąmojį, o apie gerą humorą, absurdišką ir fantastišką, kai juokiamasi ne iš žmonių, o iš situacijų, kai juokiamasi kartu su kitais žmonėmis. Šįmet geri vokiškos komedijos pavyzdžiai yra „Oh Boy“ ir „Fraktus“ – du tikrai nepaprasti filmai. Dar man labai patiko, pavyzdžiui, „Almanya“ ir „Kaip tapti nemirtingam“.
Lietuvoje lankysitės pirmą kartą. Ko tikitės?
Ranischas: Žurnalas „Der Spiegel“ dažnai rašo, kad Baltijos valstybės labai jaunos, veržlios, kūrybingos, pažangios ir kupinos idealizmo. Visai norėčiau pats tai pamatyti.
Dosjė
2004–2011 m. Axelis Ranischas studijavo režisūrą Konrado Wolfo aukštojoje kino meno ir televizijos mokykloje Potsdame-Babelsberge. Jis yra sukūręs apie trisdešimt trumpametražių ir keturis pilnametražius filmus, o didžiausią sėkmę jam atnešė filmas „Storulės“ („Dicke Mädchen“). Tragikomedija 2011–2012 m. buvo apdovanota daugybe pasaulinių kino prizų.
Heiko Pinkowskis vaidino įvairiuose Vokietijos teatruose, tarp jų – Kelne (Studiobühne), Berlyne (Schillertheater) ir Magdeburge (Theater der Landeshauptstadt). 2001 m. su šeima persikėlė į Berlyną, kur dirba laisvai samdomu aktoriumi teatre ir kine. Nuo 2005 m. jis kuria filmus kartu su Axeliu Ranischu ir yra vienas iš kino gamybos kompanijos „Sehr gute Filme“ („Labai geri filmai“) steigėjų.
Apie „Vokiško kino dienas“
„Vokiško kino dienos“ – Goethe’s instituto, Austrijos ambasados Vilniuje bei Šveicarijos ambasados Latvijoje, Lietuvoje ir Estijoje parengta kino programa. Š. m. vasario 26 d. Vilniuje startuosiančios „Vokiško kino dienos“ taip pat aplankys Kauną, Klaipėdą, Šiaulius, Panevėžį, Neringą ir Marijampolę. Daugiau informacijos apie filmus bei jų rodymo vietas – www.goethe.de/lietuva/vkd.
NAUJAUSI KOMENTARAI
SUSIJĘ STRAIPSNIAI
-
Prekinis ženklas „Hello Kitty“ švenčia 50-metį
Japonijoje sukurtas prekinis ženklas „Hello Kitty“, tapęs pasauliniu žavumo simboliu, penktadienį mini savo įkūrimo 50-ąsias metines. ...
-
Tvarkomas brolių Antano ir Jono Juškų etninės kultūros muziejus
Buvusi Vilkijos (Kauno rajonas) klebonija – išskirtinė. Čia 1862–1863 m. gyveno kunigas, etnografas, tautosakininkas leksikografas Antanas Juška (1819–1880). ...
-
Unikali galerija po atviru dangumi
Kazlų Rūdos gyventojai gali didžiuotis bene ilgiausia šalyje meno galerija po atviru dangumi. Jos bendras ilgis siekia 2,2 km, profesionalių dailininkų kūriniai eksponuojami dviejose miesto gatvėse ir ant viaduko, einančio per geležinkelį. ...
-
Aktoriai kviečia į susitikimus
Lapkritį tęsis Klaipėdos dramos teatro žiūrovų klubo „Teatras be uždangos“ susitikimai su čia vaidinančiais aktoriais. Netrukus vyksiančiame susitikime bus diskutuojama apie Agatos Dudos-Gracz režisuotą spektaklį „Tarp Lenos koj...
-
K. Kleizienė ir jos žvilgsnis (ne tik) į save
„Tapau moteris, nes jas pažįstu... Nes pati esu moteris“, – taip savo kūrybą pristato Kristina Kleizienė. „Parko galerijoje“ kartu su „Pagalbos moterims linija“ atidaryta jos kūrinių paroda „Į save“...
-
„Daug gyvenimo sričių be romėnų ir graikų nebūtų tokios, kokios yra, o gal ir apskritai jų nebūtų“
Jauni vilniečiai toliau skaito antikinę literatūrą projekto Skaitantis Vilnius rėmuose. VAGOS grupė, Klasikų asociacija ir Vilniaus miesto savivaldybė kviečia į trečiąjį susitikimą su Antikos tyrinėtojais – šį kartą tai – Au...
-
Aitvarų festivalis skleidė žinią
Pietų Afrikos Respublikoje paplūdimyje surengtas spalvingų aitvarų festivalis, kuriuo siekta atkreipti dėmesį į žmonių psichikos sveikatos problemas. Keiptauno tarptautinis aitvarų festivalis organizuotas 30-ą kartą, į jį dalyviai atvyko net i&sc...
-
Estų menininkų parodoje – skirtingi žvilgsniai į pasaulį
„Mūsų paroda eksponuojama abipus Kauno Rotušės aikštės ir man ši idėja – savotiškai romantiška“, – sako kaunietis tapytojas Reiu Tüüras, seniausios Estijos menininkų grupės „Kurs...
-
Klaipėdos piliavietės teritorijoje bus įrengta meninė kompozicija „Vėjų rožė“
Klaipėdos piliavietės teritorijoje bus įrengta meninė kompozicija „Vėjų rožė“ su taktiliniu Klaipėdos pilies maketu, antradienį pranešė savivaldybė. ...
-
L. Gutausko „Pažado žemė“ kviečia į atminimo vakarą Rašytojų klube
Visi poezijos ir dailės gerbėjai spalio 30 dieną, trečiadienį, 18 val., laukiami sostinės Rašytojų klube (K. Sirvydo g. 6) – čia vyks dailininko, rašytojo Leonardo Gutausko atminimo vakaras su jo nespausdintos poezijos rinktin...