Koenas su muzika susidūrė dar 10-ajame dešimtmetyje. Būdamas jauniausias šeimoje, jis susidomėjo muzika per savo brolius ir seseris, klausydamasis kasečių ir radijo. Kai jam buvo 17–18 metų, jis pradėjo lankytis klube ATAK gimtajame Enschede. Ši vieta buvo svarbi vietos bendruomenei, nes čia vyko kassavaitiniai koncertai ir prie jos veiklos prisidėjo nemažai savanorių. Persikėlęs studijuoti į Groningą, Koenas savanoriavo garsiame Nyderlandų klube „Vera“. Klubas „Vera“ turi mažai personalo ir daugiau kaip 100 savanorių. Šis klubas įkvėpė Koeną, tad 2004–2005 m. jis pradėjo organizuoti koncertus, pradžioje rengdamas vakarėlius Groninge. Laikui bėgant jo veikla išsiplėtė ir 2008–2009 m. Koenas ne tik organizavo koncertus, bet ir su draugais iš universiteto įkūrė įrašų leidybos kompaniją „Subroutine Records“.

Koenas. M. Molenaar nuotr.

– Kokie buvo pirmieji projektai / pirmos grupės, kurioms organizavote koncertus?

– Pirmieji atlikėjai, su kuriais aktyviai dirbome, buvo grupės, susijusios su mūsų įrašų kompanija. Įrašų leidybos kompanija buvo įkurta 2005 m., tačiau tik 2006 m. ji tapo aktyvi. Dirbome su tokiais atlikėjais kaip „AC Berkheimer“ iš Roterdamo ir „The Sugarettes“ iš Eindhoveno. Mes buvome įsikūrę Groninge ir galėjome pakviesti šias grupes iš kitų šalies kampelių, organizuoti jų koncertus. Taip pat šie muzikantai iš Roterdamo ir Eindhoveno pakvietė mus ir Groningeno grupes atvykti ir pasirodyti jų miestuose. Tai abipusių mainų principas ir ankstyvosios, pagrindinės mūsų įrašų leidyklos bendruomenės etapai.

Tai ir yra būdas įžengti į šį pasaulį – prisidedi prie žmonių, kurie organizuoja koncertus, ir mokaisi iš jų per kiekvieną koncertą. Aš organizuoju koncertus jau apie 20 metų ir vis dar nesu visko išmokęs, vis dar mokausi. Visada yra rizikos.

– Kas buvo jūsų mentoriai arba žmonės, iš kurių mokėtės?

– Pirmasis, toptelėjęs į galvą, tai grupė „THE Ex“. Aš jiems padėjau su socialiniais tinklais. Jie turėjo socialinius tinklus, tačiau nebuvo tos kartos, kad išmoktų, atstovai, todėl padėjau išnaudoti visas šių medijų galimybes. Ši grupė egzistuoja jau 45 metus ir aš iš jų daug išmokau apie autonomiją, savarankiškumą ir buvimą tarptautinėje Europos pogrindžio scenoje. Jie dirbo visame pasaulyje, gastroliavo visuose žemynuose, išskyrus Antarktidą. Arnoldas, grupės lyderis, vokalistas ir gitaristas, per tuos metus tapo mano draugu, tačiau jis yra ir labai svarbus mentorius. Aš iš jo daug išmokau ir tapau brandesnis kaip žmogus ir organizatorius.

– Kokias pamokas išmokote per tuos 20 metų? Galbūt turite kokių nors patarimų?

– Daug metų būnant leidybos kompanijos savininku, man atrodė, kad pinigai yra purvinas žodis, todėl stengiausi nekalbėti per daug apie pinigus. Iš „THE Ex“ išmokau, kad pinigai ne visada neigiamas žodis, nes jie taip pat suteikia autonomiją. Jei už koncertus gauni geresnį atlygį, gali sumokėti žmonėms, su kuriais dirbi: fotografui, garso operatoriui... Jei už koncertus gauni didesnius honorarus, gali praleisti daugiau laiko studijoje, įrašyti naują albumą ir pan. Tai buvo man pamoka, nes daugelį metų Nyderlanduose buvo įprasta, kad grupės grojo ar keliavo tris valandas, tačiau uždirbdavo tik 75 eurus ir tris alaus.

H. Plump, M. Molenaar nuotr.

Dabar tai pasikeitė. Ne visada, tačiau aš dabar kitaip dirbu su grupėmis, tokiomis kaip mano prižiūrimi „Tramhaus“. Taip pat pakeičiau savo požiūrį į koncertų organizavimą. Dabar daug geriau suprantu finansinius poreikius ir stabilumą, kurio reikia, kad galėtume daryti tai, ką darome. Nesakau, kad esu finansiškai stabilus, tačiau mes galime siekti to.

– Galbūt turi patarimų jauniems žmonėms šioje industrijoje?

– Kaip sakiau savo seminaro metu, ūsų vaidmenys pogrindžio scenoje gali būti labai įvairūs: galite dirbti už baro arba gaminti maistą grupėms... Yra daugybė įvairių būdų. Tačiau jei esate grupė ar pradedantysis organizatorius, svarbu kurti asmeninį žmonių tinklą, kurie ne tik ateina į jūsų koncertus, bet ir su kuriais galite bendradarbiauti. Jei esate jaunas organizatorius, gyvenantis Vilniuje, verta pažinoti žmones ir Kaune, kad galėtumėte parašyti grupei ir pasiūlyti jiems du koncertus Lietuvoje. Šis asmeninis žmonių tinklas, žmonės, kurie dalijasi ta pačia aistra, – yra tai, kas sukuria dinamišką bendruomenę.

– Kai pradėjote organizuoti renginius ir įkūrėte savo leidybos kompaniją, kokią viziją turėjote?

– Su leidybine veikla norėjome būti idealistine alternatyva muzikos industrijos monstrui. Norėjome dirbti su grupėmis ir atspindėti bendrą aistrą, todėl mūsų leidybos kompanija ir visa, ką darome, vis dar yra nepelno. Vadinasi, mes neimame pinigų iš leidybinės veiklos. Visi pinigai už parduotus įrašus grįžta į bendrą „didįjį stiklainį“ ir juos vėl investuojame į naują medžiagą.

Tai taip pat tam tikra bendradarbiavimo ir solidarumo forma, kai vienos grupės parduoda daug daugiau, tačiau jos taip pat vėliau gauna finansų nutikus netikėtumų, kai negali koncertuoti ar įgyvendinti sudėtingesnių meninių pasirinkimų. Tai labai bendruomeniška, mes dirbame kaip šeima, ir tai yra tai, ką mūsų kompanija bando pasiekti.

Žinoma, mes dalijamės pinigais su grupėmis, tačiau nesame pasirašę sutarčių. Mes norėjome būti antikompanija ir labai sėkmingai tokie esame.

– Savo seminaro metu šiek tiek kalbėjote apie muzikantų psichikos sveikatą ir sąlygas per turus. Gal galėtumėte apie tai papasakoti išsamiau?

– Manau, tai labai priklauso nuo menininko, tačiau svarbiausia yra atvira komunikacija, sąžiningumas ir supratimas, kad menininkai nėra mašinos, o žmonės. Jei pinigai nėra pagrindinis aspektas visoje diskusijoje, tai natūraliai atsiranda ir daugiau sąmoningumo apie muzikantų darbo sąlygas. Puiku, kad psichikos sveikata galiausiai tapo pagrindine tema muzikos sektoriuje, tačiau vis tiek jaučiu, kad dažniausiai tai nėra apie muzikantus, o labiau apie agentus ir kitus industrijos žmones. Muzikantai labai dažnai pamirštami muzikos konferencijose, todėl stengiuosi daugiau dėmesio skirti muzikantų gerovei. Nedarau to, kad sumokėčiau kam nors už nuomą. Darau tai, kad palengvintume ir sukurtume naujas patirtis grupėms, su kuriomis dirbu ir galėčiau skleisti muziką, kuria tikiu. Vadinasi, jei noriu išlaikyti grupes gastroliuojančias, psichologiškai ir fiziškai sveikas, turiu tai įvertinti ir dirbti su tuo. Aš organizuoju asmeninius pokalbius, tarsi vibe check‘us. Tai yra madingas terminas, tačiau jis turi prasmę.

H. Plump, M. Molenaar nuotr.

– Minėjote ir kitų muzikos industrijos darbuotojų – agentų, vadybininkų – psichikos sveikatą. Jie taip pat daug dirba...

– Tai priklauso nuo susitarimų, tačiau žinau grupių, kurios viską daro pačios. Kai jie manęs klausia: „Ar mums reikia vadybininko?“, aš sakau: „Ne, jums nereikia vadybininko.“ Jei galite viską padaryti patys, tai bus vertingiau, bet kartais galiu jiems patarti kai kuriais klausimais. Vadybininko darbas taip pat reikalauja nustatyti ribas. Asmeniškai man ne visada tai sekasi, todėl dažnai atsiduriu situacijose, kai prisiimu per daug. Aš nesakau, kad esu perfekcionistas, bet jei galvoje kas nors turi įvykti tam tikru būdu, galiu būti labai griežtas sau. Taip jau būna, kai dirbi vienas. Galvoju apie kolegas, turiu pažįstamų, su kuriais bendradarbiauju įvairiose šalyse, bet vis tiek dažniausiai lieku centrinis asmuo tinkle, o tai yra daug, tačiau kai pasieki sėkmę – labai geras jausmas.

– Vadovaujatės gražiomis vertybėmis ir etika – pagrindinis dėmesys neskiriamas pinigams, o daugiau menui ir kultūrai. Kaip matote pasaulinę muzikos industriją? Ar ji juda panašiu keliu?

– Kartais jaučiuosi kaip „Xilenial dinozauras“. Kovoju už vertybes, kurios kartais nesutampa su Gen Z muzikantų požiūriu. Mano paauglystės ir studijų laikais gyvenimas ir pasirinkimai tikrai buvo lengviau prieinami. Visada atrodė, kad pasaulis ritasi pragaran, tačiau dabar tai vyksta daug greičiau ir tai taip pat turi įtakos jaunesnei kartai. Nors žmones gali įkvėpti mano požiūris, visgi kartais sunku juos įtikinti dirbti šiuo būdu, nes tai nelengva. Lengvas kelias yra kurti komercinę muziką / siekti pinigų ir tai nėra nieko blogo. Mano padėtis labai privilegijuota, galiu sau leisti ir išlaikyti save darydamas taip, kaip jaučiu, tačiau tai taip pat dėl stabilumo, kurį man suteikia kiti.

– Papasakokite daugiau apie grupes, su kuriomis dirbate...

– Dirbau su daug grupių praeityje, tačiau mes to nevadinome vadyba. Tai buvo tiesiog vaidmuo, kurio ėmiausi kaip leidybos kompanijos atstovas. Pavyzdžiui, dirbau koncertų organizavimo ir agento darbus „Tramhaus“ dar iki jiems pasiūlant tapti jų vadybininku. Vadinasi, visada būsiu pasiekiamas pageidaujamų ir nepageidaujamų patarimų ar informacijos šaltinis.

Stengiuosi daug dirbti su mūsų tarptautiniais partneriais, kurie rūpinasi bookingais ar reklama, ir mes dirbame kartu, kad pasiektume svajones mūsų horizonte. Mūsų svajonės tikrai didelės ir man kol kas nuostabu matyti, kaip greitai viskas vyksta su šia grupe. Ši grupė per dvejus metus perėjo nuo DIY pogrindžio pankroko klubų į didžiules scenas, neprarasdami DIY pagrindo.

Iš tiesų, darbas su „Tramhaus“ buvo toks puikus, nes mes vienas kitą labai gerai papildome. Daug dirbu tarptautiniu lygmeniu, užsiimdamas kultūrine diplomatija, palaikydamas ir plėtodamas tarptautinius ryšius. Jie vis dar palyginti jauni, todėl gali priimti sprendimus dėl turų, kurių kitos grupės galbūt taip lengvai nepriimtų. Per pastaruosius pusantrų metų mes labai gerai papildome vienas kitą ir tai tikrai malonu matyti, kad ši darbšti grupė sulaukė sėkmės.

H. Plump, M. Molenaar nuotr.

– Kultūrinis sektorius yra labai konkurencingas. Kas padeda būti sėkmingam šioje konkurencingoje aplinkoje?

– Nesuprantu, kodėl toks konkurencingumas, kodėl nėra daugiau solidarumo? Tai tikrai yra individualizmo, agresyvios konkurencijos pasaulis. Su visais biudžeto apkarpymais, kuriuos teko patirti Nyderlanduose ir beveik visur Europoje, atrodo keista, kad, užuot kovoję kartu, žmonės kovoja vieni su kitais. Tiesiog raskite savo nišą (tai, ką geriausiai sugebate ir mėgstate daryti) ir sutelkite dėmesį į tai.

– Lietuvoje klasikinė scena yra labai konkurencinga, tačiau pogrindžio ir popscenos labiau bendradarbiauja ir draugiškos viena kitai – rašomos bendros dainos, koncertuojama kartu, palaikomi jauni atlikėjai ir pan.

– Nyderlanduose orkestrai yra individualiai dotuojami ir kiekvienas žmogus iš esmės dirba Vyriausybei pagal fiksuotą atlyginimą, todėl ten daug didesni biudžetai. Klasikinė muzika ir teatrai užima didžiąją dalį dotacijų sistemos Nyderlanduose. Man tai netrukdo, nes, manau, su dotacijomis tenka ir atsakomybė, todėl dažniausiai be jų jau nebegali egzistuoti.

Tai netinka mano muzikos sektoriui. Autonomija ir kūrybos laisvė yra labai svarbi šios scenos dalis. Manau, būtent todėl žmonės čia labiau bendradarbiauja ir rodo daugiau solidarumo vieni su kitais.

– Galbūt turėjote galimybę pamatyti ar atrasti kokią nors lietuvišką grupę?

– Dirbau su grupe „Superkoloritas“. Juos pamačiau 2021 m. ir galėjau pakviesti į showcase’ą, kurį rengiau 2024 m. „Talinn Music Week“. Taip pat mano atsinaujinusiame festivalyje „Vikendica“ pakviečiau juos į Nyderlandus dviejų pasirodymų. Tai buvo jų pirmas kartas ten, ir visiems jie patiko. Tikiuosi pamatyti daugiau keistos muzikos ir atrasti daugiau grupių, taip pat pagaliau pamatyti kai kurias grupes, kurių pasirodymus kelis kartus praleidau...

– Šiame versle esate jau gana ilgai. Ar vis dar įdomu stebėti mažas grupes? Ar jos vis dar nustebina?

– Žinoma, tai yra vienas iš tų dalykų, kurie man teikia didžiausią džiaugsmą. Matyti naują grupę – tai tas dalykas, kuris išjudina kraują ir prideda entuziazmo. Tai yra tas dalykas, kuris priverčia pasijusti gyvam.