"Poezijos paskirtis – vienyti artimos dvasios žmones", – įsitikinusi poetė, kurią  "Poezijos pavasario" laureato vainikas puošė 1986-aisiais, Aldona Elena Puišytė.

Dėl savo kūrybos kentėjusi sovietmečiu, eilėraščius rašiusi ir "į stalčių", vėliau už kūrybą pelniusi ne vieną valstybinį apdovanojimą, šiandienėje poezijoje ji labiausiai pasigenda gelmės. Nors jos eilėse mažai supančios fizinės erdvės, miesto atspindžių, poetė prisipažįsta mylinti Kauną, kuriame gyvena beveik šešiasdešimtį metų, ir žada prie miesto istorijos prisiliesti pradėtame rašyti istoriniame romane.

O skubantį, išorę sureikšminantį ir nuolatiniame triukšme gyvenantį žmogų šiemet aštuoniasdešimtmetį atšventusi poetė palygina su tuščiu kiaukutu, praradusiu perlą.

- Prasidėjo "Poezijos pavasaris" – didžiausia metinė poezijos šventė Lietuvoje. Ką ši šventė reiškia jums?

- Kaune Poezijos pavasario šventė suburia poetus ypatingoje vietoje – Maironio sodelyje, kurio žemė tebesaugo tautos Poeto pėdsakus, o muziejus – Jo dvasią. Tuo ši šventė yra prasminga ir brangi.

- Jūs – retas paukštis tarp vyresniosios kartos lietuvių poetų: esate įgijusi ne filologinį, o jam ganėtinai tolimą farmakologinį išsilavinimą. Tačiau jūsų poetinis žodis rupus. Iš kur atėjusi žodžio pajauta?

- Be abejo, iš vaikystės, iš tėviškės, kur žmonių šneka buvo labai spalvinga ir gyva. O kad neįgijau filologinio išsilavinimo – kaltos ano meto aplinkybės. Buvau nuo sovietinių represijų grėsmės pabėgusi "buožės" dukra, todėl universiteto durys man buvo užtrenktos. Ir nesu toks "retas paukštis" tarp lietuvių rašytojų. Kauniečiai – Donaldas Kajokas, Vytautas Čepliauskas, Gintaras Patackas – irgi ne filologai. Vilniuje tokių yra dar daugiau.

O mano universitetai buvo dėdės kunigo Jono Puišio palikta tėviškėje be galo turininga biblioteka – geriausios tarpukario nepriklausomoje Lietuvoje išleistos knygos ir žurnalai. Jų nemeluota išmintis man davė daug daugiau nei būčiau gavusi iš anuometinio universiteto. Jau paauglystėje skaityta ir pamilta talentingiausių lietuvių poetų poezija, straipsniai apie literatūrą žurnale "Židinys" ir kita lektūra suformavo mano supratimą, kas yra poezija, pažadino tikrojo grožio nuojautas. Išsaugojau iš tos bibliotekos tik Jurgio Baltrušaičio "Ašarų vainiką", Bernardo Brazdžionio "Per pasaulį keliauja žmogus" ir Antano Maceinos verstą Ernesto Hello dvitomį "Žmogus: Gyvenimas. Mokslas. Menas." Visas kitas knygas išnešiojo žvarbūs pokario skersvėjai, kai teko bėgti iš tėviškės.

- Skaitant jūsų poeziją, susidaro įspūdis, kad eilių autorei labai rūpi tautos likimas.

- Rūpėjo okupacijos metais, rūpi ir dabar. Man tebegalioja vydūniškoji triada: asmuo-tauta-pasaulis. Asmuo atsigręžia į tautą, joje atlikdamas jam skirtą misiją. O iš tautos, su jai būdinga savita kultūra, einama į platųjį pasaulį. Nesižaviu globalizmu nei kosmopolitizmu. Kas mes būtume be savo šaknų? Vėtrų gainiojamos nukirsto ąžuolo skiedros.

- Negrįžtamai praėjusi naivi vaikystė, išdraskytos sodybos, išėjimas – jūsų kūryboje ryškūs netekties motyvai. Kūrybinis įkvėpimas kyla atsigręžus į praeitį?

- Praeityje – mūsų šaknys. Neįmanoma jos pamiršti, nes praeitis – gyva mumyse. Žvilgsnis į ją padeda geriau susivokti ir dabartyje. O netekčių nemažai teko patirti visai mano genčiai. Gimtojo Jurgeliškių kaimo, pavadinto mano prosenio vardu, gražių jo sodybų neliko nė ženklo. Tėviškės vietą ant Antvardės upelio šlaito žymi tik senų medžių guotas. Neatpažįstamai pasikeitė tos vietos peizažas. Brutali prievartos jėga negailestingai laužė žmonių likimus. Apvaizda man lėmė laimę išlikti su išlikusia ir prisikėlusia tauta. Skaudu matyti neužgyjančias jos žaizdas, bet gyventi reikia čia ir dabar, viliantis ir tikint ateitimi.

O kūrybinis įkvėpimas – nenuspėjamas. Nežinia iš kur ateina tie dvasios nušvitimai. Gali juos pažadinti ir vėjyje siūruojanti smilga. Gal kažkokia patirtis būna susikaupusi viduje – tereikia "kibirkšties", kad įsižiebtų. Man kūryba buvo ir lieka paslaptis, nes joje yra sąlytis ne tik su žemiška, bet ir su metafizine sfera.

- Ne viename eilėraščių prisimenate ir lietuvių kalbos istoriją, sunkų lietuviško žodžio kelią. Rašyti eiles lietuviškai jums reiškia įsipareigojimą?

- Tai ne įsipareigojimas, o būtinybė. Kaip čiulbėjimas paukščiui savo balsu. Lietuvių kalba užkoduota mano genuose, paveldėta kraujyje, kūdikystėje išgirsti žodžiai tebeaidi atmintyje. Ji - sodri, vaizdinga, įstabi, viena iš seniausių indoeuropiečių kalbų. Kalbos universume susitelkusi tautos dvasinė patirtis ir atmintis. Joje glūdi prosenių išmintis įvardijant daiktus bei reiškinius. Menu, kaip 1978 m., rašant istorinę poemą "Įvardijimai ir sąskambiai", mane užbūrė kalbos garsynas. Troškau atrasti prokalbės, propoezijos šaknis, slaptus kalbos kodus, išgirsti senolių išalsuotus pirmapradžius skiemenis, giliųjų sąskambių žaismo aidą: "Nardo neurų nėrovės Nery, Neromos neramuolės…"

- Eilėse užsimenate, kad poetas – tai tarsi šaukiantysis tyruose. Iš tiesų taip jaučiatės? O gal tauta vis dėlto girdi poeto balsą?

- Tautai poetai reikalingi jos istorijos kryžkelėse. Iš tokių buvo Maironis, Bernardas Brazdžionis. Jų balsai be jokios abejonės turėjo įtakos tautai, jos likimui. Tačiau skirtingi poetai - skirtinga ir jų kuriama poezija. B.Brazdžionis rašė: "Šaukiu aš tautą, GPU užguitą / Ir blaškomą it rudenio lapus…" O Henrikas Radauskas – priešingai: "Aš nestatau namų, aš nevedu tautos, / Aš sėdžiu po šakom akacijos baltos…" Abu – didelio talento poetai. Vienų poetų balsą girdi tauta, kartoja jų žodžius lemiamais momentais. Kitų – gal tyliai skaito tarp keturių sienų grynosios poezijos mylėtojai. O poezijos reikalingumu abejojo ne vienas poetas. Jurgis Baltrušaitis viename laiške atsiduso: "ar apsimoka nešti tą kankinantį meno kryžių, jei jis taip lėtai (…) uždega žmones". Bet nesiliovė rašęs.

Daugiau poetės minčių rasite trečiadienį "Kauno dienos" priede "Santaka".